Prasmė beprasmybėje.

 

Kokia gyvenimo prasmė?     

Štai, kur pagrindinis klausimas.  

Viskas, ką mes darome, yra beprasmybė.  

Leidžiame savo laiką, savo dienas ir mėnesius darydami kažką, kas visai neturi vertės. Tai yra tik laiko stūmimas palaikant  tam tikrą savo susikurtą standartą. Patys sukuriame sau užimtumą, patys prisigalvojame ir problemų. Viskas tam, kad prastumti laiką. Prastumti savo gyvenimą beprasmybėje. Apsimetame, kad tai, ką susigalvojome, yra labai svarbu tada lengviau apgaudinėti  save, kad ir patys esame svarbūs ir kažką žinome, nors nieko nežinome, nei iš kur mes, nei kur einame.

 

Kartą pagalvojau: laiminga mama, kurios vaikas sunkiai serga. Jai nebelieka klausimų. Jai nebereikia nieko sau įrodinėti ir kurti beprasmiškų veiklų. Ji visą save ima ir atiduoda, visą save paaukoja savo sergančiam vaikui. Ir ji tampa graži, ji tampa laiminga. Laiminga, nes negali sau leisti būti nelaiminga, nes tada pasiduotų. Graži, nes jos siela šviečia. Ji paima save už ausų ir ištempia iš beprasmybės. 

 

Ėjau kartą per gatvę. Priešais stūmiau vežimėlį, kuriame gulėjo mano kelių mėnesių pirmagimė. Galiniai vežimėlio ratai jau buvo užkelti ant šaligatvio, kai netikėtai iš posūkio išlėkė mašina.  Šokau paskutinį žingsnį ant šaligatvio, o mintis tą akimirką buvo tokia: „Ką ji darys viena, bejėgė gulėdama vežimėlyje, jei mane nutrenks?„

 

Dar neturėdami vaikų, su vyru koketavome:  „Bet juk tu nemylėsi vaiko labiau, negu mane?„ (atrodė, kad labiau mylėti neįmanoma). Jau gimus dukrai, vėl kalbėjomės, kokius jausmus jai jaučiame ir kas pasikeitė mūsų santykiuose.  Pasakiau: „Aš pasidalinau. Aš jau nebe viena, yra mūsų dvi. Ir kaip aš galiu nemylėti savęs? Geresnės savęs?„ Ją myliu labiau, nei pirmąją save. Vaikas neatsistojo tarp mūsų, jis šoktelėjo į viršų. Pažadas liko neištesėtas,  nors vyrą myliu taip pat, vaikui teko pirmoji vieta.  Mylėti dar labiau pasirodo, įmanoma.

 

Mylėti kažką labiau, ne save -

     

                                                   TAI IR YRA GYVENIMO PRASMĖ.