Patyčios mokykloje: po dvidešimties metų.

2016 m. vasario 26  d.   

 

 

 

 

 

 

 

 

Karščio banga plūstelėjo į galvą.  

Staiga prisiminiau tą jausmą. Nenorą dalyvauti klasės susibūrimuose ir renginiuose. Todėl, kad nenorėjau patyčių.  


Buvau objektas, pasirinktas labai paprastai. Akiniai, pirmas suolas, nekokia mokinė, žioplavota, lėtai bręstanti. Ir net ne tai, kad buvome neturtingi - visi tais laikais buvo panašiai neturtingi, jei tik kieno tėvai nedarydavo chaltūros“. ar negaudavo siuntinių iš Amerikos ar Vokietijos. Visi mes pirkome už tokį patį tėvų atlyginimą tose pačiose parduotuvėse. Visi nešiojome vienodas uniformas. Bet, dėl blogų akių aš sėdėjau pirmame suole jau nuo pirmos klasės, o tai uždėjo antspaudą. Ir ne tik tai. Kai prisimenu save tada, tikrai buvau pasimetusi gyvenime. Šiek tiek neįgali. Užsiblokavusi. Silpna. Nekūrybinga, nemadinga, negraži. Nenorėdavau eiti į klasės renginius. Mokykla - kas kita, ten buvo mokytojai, ten buvo mano draugės. O renginiuose visos ribos nusitrindavo, mokytojų nebuvo, draugės manęs negynė, pačioms gyventi norėjosi. Todėl ir nenorėjau tų susirinkimų  - tai pas klasioką, tai žygyje, tai.. dar kur nors.

Nors iš tikrųjų, taip norėjosi...

Kartą, visgi pasiryžau. Važiavome į ekskursiją valtimis. Visi puikiai nusiteikę, aš taip pat. Turėjome plaukti vieni, be mokytojų. Kiekvienoje valtyje turėjo plaukti po du. Visi susiporavo ir susėdo, o aš likau ant kranto. Nežinau, kur buvo mano draugės, gal susiporavo, o gal ir nebuvo. O gal buvome susipykusios. Nežinau. Bet likau ant kranto ir man pasidarė taip graudu, kad apsiverkiau. Tada Marius (Jančius) ir Ramunė, klasės elitas, priėmė mane į savo valtį. Daiktus priėmė kažkas kitas, o jie mane, kaip balastą, kurio jiems pagailo. O aš neįdėjau visai jokio indelio į žygio eigą... Sėdėjau kaip tas balastas raudonomis akimis ir stebėjau, kaip jie tariasi, pro kur geriau plaukti ir kaip stumti valtį, užplaukusią ant seklumos. Gerai jaučiausi tik savo kampe ir savo dienoraščių sąsiuviniuose. Taip pat su savo draugėmis, su kuriomis valandomis kalbėdavome nemokamu laidiniu telefonu filosofinėmis temomis.  

Nepasakyčiau, kad jaučiausi labai blogai. Na, gal du ar tris kartus mane pravirkdė. Jei ne Smirdžiaus (vardas paskolintas) nuolatinis "o, Teklyyyytėė", visai būtų buvę neblogai. O aš niekada sau ir nepripažinau, kad iš manę tyčiojasi.

Atsimenu, kai Eglė perėmė ragelį ir pasakė, nepyk, Tekle, aš atsakiau, nieko tokio, man pačiai linksma. Kaip nebus linksma, kai vieno klasioko namuose buvo susirinkusi grupelė ir vienas iš jų - toks plonas,  mažutis ir pats labai juokingas berniukas man paskambinęs ėmė porinti, kad mano sode laukus užtapijo. Taip pat, kai kartu su Ramune juokiausi iš savęs, kai ji pasakojo sutikusi mane parduotuvėje ir paklausė, ką perku, atsakiau dešros, nes katinai trečia diena neėdę. Net dabar apie tai rašant ir tai prisiminus, mane ima juokas. O dabar į mano juoką reaguoja mano šešių mėnesių sūnelis, taigi dar vienam žmogui linksma.

Arba - kai su kita drauge po mokyklos, apie ketvirtą po pietų ėjome į miestą iš mano namų, o mano mama klausė - kur einat vidurnaktį? Juokdavomės tais laikais iki žandų ir pilvų skausmo, na, ir kas, kad iš manęs. 

Niekada nesupratau tų ribų. Kas yra patyčios, o kas dar ne? Jei ir tau linksma, tada ne patyčios? O jei tau nei šilta, nei šalta? Smirdžiaus ir jo sėbrų "juokeliai" dažniausiai  būdavo tik jiems patiems juokingi. O man dažnai būdavo tas pas. Sakydavau: durniai, ir toliau dirbdavau savo darbus.

Kitą kartą, kai mane pravirkdė, kalbėjau su Edita, kažką įdomaus, o bernai žaidė supdami kažkokį maišą prie lentos. Tik švyst maišas man į galvą. To pakęsti tai jau negalėjau, ašaros susikaupė akyse. O Edita: neverk, kalbam toliau. Paguodė.

Bet kai sukrovė man į portfelį visos klasės fizikos knygas ir jis tapo toks sunkus, kad net negalėjau jo pakelti, o kai atėjo į klasę  fizikos mokytojas, Smirdžius pradėjo šaukti, kad aš norėjau visas knygas išsinešti namo... man irgi buvo juokinga.

Kaip ten bebūtų, tai, kad iš manęs mokykloje tyčiojosi, padarė mane tik stipresnę. Labiau stabilią, labiau pasitikinčią savimi. Tai buvo nemalonu, bet tada aš ėmiau tobulėti. Tada aš pradėjau rašyti.

Gal todėl, kad rašiau, patyčios manęs nepalietė. Atvirkščiai, kaip tik ši poza mane padarė drąsesne, atsparesne. Mane juk kažkas nuolat baksnodavo, o man reikėjo atsilaikyti. Neuždepresuoti. Nepasiduoti.  Tai mane ir užgrūdino, dabar esu drąsi. Man nebūtina su kuo nors žūt būt susidraugauti, kad tik nelikti vienai. Nebūtina patikti, galiu sakyti viską tiesiai, kaip galvoju.

 

Taigi, MORALAS:

 

Jei iš tavęs tyčiojasi,

juokis kartu,

arba:

nekreipk dėmesio.

 

Ir - rašyk dienoraštį. Rašymas visada padeda ir niekas iš tavęs niekada rašymo neatims.

   

Ačiū, Smirdžiau.  Ačiū, kūrybinių dirbtuvių autoriau, kuris sukėlei prisiminimus. Po dvidešimt metų, o mokykloje niekas nepasikeitė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

SEO: Patyčios mokykloje,  Patyčios, Apie santykius , Išvengti patyčių, Pasitikėjimas savimi