Nesirengiau, nesivaliau dantų, nepusryčiavau. Tik pašokau iš lovos ir tuoj pat puoliau prie kompiuterio. Vaikai kaip susitarę, visą rytą elgėsi ypač ramiai, taigi viską dariau viena atgalia ranka, o galutinai į realybę grįžau tik antrą valandą dienos.

Apsidairiau.

Oho, namai – kaip karo! Vakar vakare ir šiandien dar nieko netvarkiau. Būtinai reikėjo susitvarkyti.

Paguldžiau dukrytę pietų miego ir pati pasijutau tokia pavargusi, kad užsnūdau kartu. Pažadino mažiuko verksmas. Verkė gana ilgai, jau norėjau eiti žiūrėti, kol su trenksmu neatsidarė durys ir vyras skubiai padavė jį man. Aš klijuoju! Na, gerai. Pamaitinau, jis nurimo ir pagaliau pradėjau tvarkytis.

Gerai sutvarkysiu bent jau viršų. Iki vakaro, kai guldau mažiuką miegoti, turėčiau suspėti. Vyrą išsiunčiau į parduotuvę, pasiėmė ir ką tik pamiegojusią dukrą, taigi mes su mažiuku ramiai ir kruopščiai ėmėmės darbo.

Dukros kambarys, darbo kambarys, vonia, tualetas, miegamasis. Rūbų spinta, krūva skalbinių. Viskas sklandžiai, liko tik išsiurbti ir išplauti grindis. Kaip gerai, kad turiu vyrą, nes užstrigo siurblys. Jis kaip tik grįžo iš parduotuvės, pataisė. Dar ir išvirė sriubos, kol tvarkiausi toliau. Ir ne tik – pats pradėjo tvarkyti apačią, matyt, jau nebeapsikentęs visur besimėtančių žaislų, žieminių rūbų, užklotėlių, paklotėlių, vežimėlių, nešvarių indų, maisto likučių, jau nekalbant apie trupinius ir dėmes.

Na, kad jau pradėjo…man reikia užbaigti, nors ir neplanavau. Man patinka tvarkytis ramiai, kruopščiai, savotiškai medituojant.  Bet laiko turėjau nebe daug, taigi teko suktis.

Sukausi. Jau atsisukau ir iki virtuvės, liko tik nuvalyti stalviršį ir sunešti nenaudojamus žaislus viršun, kai vyras nusivedė vaikus į vonią. Žinojau, kad jam sunku su dviem, tai įjungiau didžiausią – penktą bėgį. Na, negaliu, negaliu aš palikti darbo nepabaigto. NEGALIU.

Pagaliau užlipau su dalimi žaislų į viršų. Pastebėjau, kad ir skalbiniai jau išsiskalbė. Reikėjo dar ir juos sutvarkyti, juk nepaliksi skalbimo mašinoje per naktį. O dar atnešti ir sudėti į dėžes likusius žaislus. O jau devynios…

Va tada, beveik panikuojančią, mane vyras ir pamatė. Pamatęs tuoj pat norėjo atiduoti mažiuką man. Juk jam sunku su dviem.

O tada… užtvanka griuvo, pykčio ir nepasitenkinimo upė patvino. O kas baisiausia, sureagavau lygiai taip, kaip mano mama kalba su mano tėvu, kai būna supykusi. Visos mano pastangos užbaigti darbą laiku, nes pusę dienos dariau savo dalykus, o ne rūpinausi šeima, dirbti kaip komanda, kad visi būtų laimingi, nusimaudę, laiku suguldyti ir nesusipykę, BUM! ir žlugo.

O kodėl? Nes elgiuosi lygiai taip pat, kaip ir mano mama. Nenoriu, suprantu, bet vis tiek kopijuoju savo šeimos modelį. Matau iš šalies, matau, kaip tai neteisinga ir niekur neveda, bet kai ateina TA viena sekundė, kai turiu vienaip ar kitaip sureaguoti, reaguoju lygiai kaip ji.

Aš nenoriu po keturiasdešimties metų gyvenimo kartu turėti tokius santykius, kokie sieja mano tėvus dabar. O jei taip ir toliau elgiuosi, taip ir bus. Pati matau, kad mano elgesys veda prie to.

Taigi, didysis klausimas: KAIP nusiristi nuo obels?

Kritiškai mąstyti. Ir – ATSIPRAŠYTI!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *