Nuo nulio iki mėnulio.

2016 m. rugsėjo 16 d. 


Kai kas sako, kad tai atsibodusi tema. Nuobodi. Reikia sugalvoti kažką naujo.  Toks personažas jau tampa kliše, apie jį rašo visi. 

Bet žmogus rašo apie tai, ką patiria. Ką išgyvena. Aprašo savo laikmetį, savo patirtį ir savo požiūrio kampą.  

Taip ir aš. Kaip galiu nerašyti apie didįjį mano gyvenimo stebuklą, didžiąją transformaciją, kurią patyriau? Apie princesę iš pelenės perspektyvos. Apie pilką pelę primadonos žvilgsniu. Apie "from zero to hero". Apie Pelenės istoriją.  Juk su manimi tai patyrė keli milijonai žmonių, kurie taip pat gyveno tuomet ir gyvena dabar. 


Tuomet aš eidavau į mokyklą šaligatviu šalia gatvės, kuria pravažiuodavo vienas kitas žiguli, ir svajodavau. Mano didžiausia svajonė buvo, kad pradėtų pūsti vėjas, ir pūstų iš kairės, iš dešinės, iš viršaus ir iš apačios. Iš viršaus dar galėjau įsivaizduoti, kad taip gali būti. Problema buvo vėjas iš apačios, nes kaip jis gali iš ten pūsti? Pati su savimi ginčyjausi, sau prieštaravau, kad taip negali būti, mano svajonė yra nereali. Bet jei ji b ū t ų reali,  vėjui pradėjus pūsti iš visų keturių pusių, jis supūstų iš mano plaukų uodegytę.Taip, mano didžioji svajonė buvo susirišti plaukus į uodegytę.   

Aš negalėjau to padaryti, nes neturėjau plaukų gumytės. Ne tik plaukų, neturėjau jokios gumytės apskritai. Kartą pabandžiau išimti gumą iš kelnaičių, nukirpti ją ir surišti, bet tik gavau velnių nuo mamos už sugadintas kelnaites ir jose nebuvo guma, bet tik lanksti virvelė.  

Pats skaniausias maistas buvo batono riekėlė su sviestu ir "šlapinaka". Kelis kartus per metus   pačių keptas, visada tas pats medaus tortas. Retas skanumynas – sausainis "Gaidelis" arba pačių išlydyti cukraus ledinukai metalinėje formoje, išteptoje margarinu. Nuo tokio ledinuko pirma reikėdavo nulaižyti šlykštų margariną,  tik po to galėdavai pajusti cukraus saldumą. Rūbai  iki visiško sutrynimo dėvimas treninginis džemperis su užtrauktuku. Kaime radusi visų užmirštą megztą suknelę, šiek tiek per mažą, bet vis dar tinkančią, jaučiausi tikra princesė. Batai – per maži ar per dideli, svarbu nesuplyšę ir nekrentantys nuo kojų.  

Puikiai prisimenu pirmojo banano, slapta paragauto užsitraukus visas užuolaidas, skonį. Ir piktą "gavaritie po celoveciski" mums už nugaros, su mama stovint eilėje ir kalbantis lietuviškai.   


Ir staiga, po trisdešimties metų, aš esu čia. Sėdžiu mūsų automobilyje su savo šeima. Važiuojame gražiu keliu turtingoje šalyje. Pramogauti. Į atvirą zoologijos sodą, kuris yra nemokamas ir kur galima prieiti prie gyvūnų ir juos paglostyti. Mano dukrytė išpuoselėtus ir kaip saulė blizgančius plaukučius pasipuošusi sidabrine, meistriškai supinta princesės karūna. Iš gumos. Guma tokia lanksti ir minkšta, taip švelniai apgaubia jos trapią kaukolę, kad į mano rūpestingą "ar nespaudžia?" ji meta tik nekantrų "nu gi nespaudžia, mama!"   

Ir aš čia esu ne svečias, ne ateivė iš praeities, ne svetima.   


Klausiu savęs, kiek gyvenimų aš turėjau nugyventi?  

Kaip taip galėjo atsitikti? 

Ir tartum girdžiu mintyse: 

"...somewhere in my youth or childhood I must've done something good..." 

 Something Good - The Sound of Music 1965 


Kaip gi nerašysi apie tokį stebuklą? Tokių pelenės istorijų yra daugybė. Mūsų karta, gimusi ir augusi sovietų sąjungoje gali palyginti, gali prisiminti, gali pasverti tuomet ir dabar. Ne tik finansinę pusę, bet ir psichologinę, laisvės ir drąsos jutimą. Daugelis ir nepatyrė pelenės istorijos, nes liko pelenėmis. Kiti gal nebuvo pelenėmis ir tuomet. Bet, manau, dauguma jautėsi taip pat kaip ir aš, ir panašiai jaučiasi (žiūrint iš laikmečio perspektyvos) dabar.  

Todėl mano knyga, kuri, tikiuosi, išvys pasaulį, gal ir neatkreips literatūros kritikų dėmesio, bet ji bus apie šį laikmetį. Apie praeitį ir galimybes, apie senąjį ir naująji mentalitetą.  Apie daugelį mano kartos atstovių, kurios galėjo būti herojės vietoje. O gal ir buvo, vienoje ar kitoje aprašytoje istorijoje. Ne apie konkretų žmogų, bet apie savimonę, kuri nukreipia ir įtakoja sprendimus. Apie klišinį personažą, kuris veikia, vedamas neaiškių impulsų išsilaisvinti, šokti stačia galva į vandenį, daro tai, ko niekada nebūtų daręs, kad tik išsivaduotų iš stagnacinės būsenos.  


Gerai, tai klišė. Bet tai ir gyvenimas. Tai mūsų laikmetis.