Nuoširdumo užteks?

2016 m. vasario 5  d.  

  

„Nuoširdumo užteks“, perskaičiau vienos pradedančios poetės ir rašytojos tekste. Skambėjo labai gražiai. Tik ar tai tiesa?

Papasakosiu vieną istoriją. 

Kartą, aplankė mus mano vyro bosas, atvykęs iš Amerikos.  Pradžioje šiek tiek nervinausi, pergyvenau, juk toks didelis žmogus pagerbs mus savo persona. O dar iš Amerikos! Nors, tiesą sakant, tai, kad jis yra iš Amerikos, šiek tiek ramino. Man regis, žmonės ten paprastesni, nuoširdesni, nestebi ir nevertina visko kaip mūsiškiai. Žinojau, kad jis mažo ūgio, bet kai pamačiau jį, įžengusį pro mūsų duris, iš karto pajutau jam simpatiją. Mažo ūgio žmonės man kažkodėl netrodo grėsmingi, neįsivaizduoju, kaip Napaleonui tai pavyko. Paprastas, malonus žmogelis, labai mandagus, visai nebaisus. Paprastas, bet neprastas...  

Atvežė dovanų. Dukrytei - tokią, kokią ji ypač mėgsta, pataikė kaip pirštu į akį. Vyrui butelį, man  saldainių. Jau tada stebėjausi: būdamas toks užimtas žmogus, pirko, pakavo į savo lagaminą, skraidino per visą Atlantą, tarsi būtų geriausias šeimos draugas.  

O toliau buvo dar geriau.

Maisto siūlyti neketinau, galvojau, išgersim kavos ir užteks. Bet, netikėtai mano širdies ir šaldytuvo durys atsivėrė. Ten (šaldytuve, ne širdyje)  dar buvo likę tetos privirtų cepelinų. Nors be galo skanių, bet išvaizdos ne kokios, svečiui tikrai nebūčiau drįsusi siūlyti... Bet jam  taip.  

Man nedrąsiai pasiūlius, jis nei sekundės nesuabejojęs džiugiai sutiko paragauti. Atrodė net susižavėjęs tais apskrudusiais cepelinais, primenančiais jam jo gimtosios Lenkijos patiekalus. O kai dar pamatė manų košę dukrytei, prisiminė ir savo vaikystę  tokią valgydavęs.  

Man visa tai atrodė kažkas neįtikėtino, iš žvaigdžių karų srities. Toks žmogus ir taip bendrauja.  

Vienu žodžiu, ar tai kultūrinės šaknys, ar asmenybės subtilumai, ar amerikietiškas draugiškumas, ar didelio žmogaus paprastumas (todėl jis ir didelis) ir betarpiškumas man leido pasijusti, tarsi jis būtų mano senas draugas. Rodės, kad galėčiau apie viską su juo pakalbėti. Rodės, kad jis žino, kas yra skausmas, todėl negali mums pakenkti.  

Žodis vijo žodį, ir nors vizitas truko ne daugiau nei porą valandų, išsiskyrėme labai šiltai. Prieš tai dviese sukapoję, nes vyras tokių dalykų nevalgo, visą keptuvę skrudintų cepelinų su grietinės likučiais, užkandę pusseserės atvežtos tobulo skonio lašišos iš Norvegijos, pagurkšnoję vyno, dukrytei keturis kartus sudėliojus ir vėl išdėliojus naująją dėlionę. Jam viskas buvo taip įdomu ir taip nuostabu, kad įdėjau jam net lauktuvių - slyvų iš kaimo. Jau atsisveikinus, tamsoje privažiavusios taksi jis negalėjo įžiūrėti, todėl klausė mūsų, kur ji. Nepabijojo mums pasirodyti silpnas, o tai tik pavirtino mano didelio žmogaus  įspūdį.  

Vizitas buvo trumpas, bet labai malonus. O po jo sekė nostalgija. Tokio santykio, tokio bendravimo nostalgija. Kodėl su visais, visada ir visur nebūtų galima taip bendrauti? Jei su pirmą kartą matomu, visiškai nepažįstamu, iš kitos šalies, kitos kultūros atvykusiu, ir dar bosu, galima?  

Paskui pradėjau nagrinėti, kaip jis bendravo. Jis daug šypsojosi, domėjosi šiuo bei tuo, linkčiojo ir viskuo stebėjosi. Viską priėmė ir priėmė lyg dovaną.  

O jei mes visur bendrautume ne su titulu, pozicija, atstovu, o su žmogumi? Su atėjusiu į pokalbį dėl darbo žmogum. Su kolega žmogum. Su viršininku žmogum. Su valytoja žmogum. Tiesiog, atvirai, tiesiog, betarpiškai, tiesiog, nebijant atskleisti kažko, kas mums (kaip mes įsivaizduojam) pakenktų. Juk visi mes turime trūkumų ir silpnybių, o tiesa turi stulbinantį šviesos efektą. Nuoširdumo tiesa sukuria ryšį tarp žmonių.  

Aš bandau taip bendrauti, bet, deja, dažnai žmonės laiko tai silpnybe, negebėjimu sukti uodegą

Neseniai mačiau dokumentinį filmą apie Putiną. Jo elgesyje, jo aplinkoje ir jo metoduose labausiai man į akis krito melas. Melas melas melas, nuo pat pradžių. Visas jo gyvenimas yra melas. Gal tik meilė dukroms  ne. Bet visa kita  uodegos sukimas. Bandymas įtikinti kitus tuo, kuo jis nori, kad jie tikėtų. Kas toli toli apsilenkia su tiesa. Ir tik retais retais retais ir labai  epizodiškais, vos ne tarp eilučių atvejais, tik artimiausioje aplinkoje, jis leidžia suprasti tiesą. Savo tikruosius motyvus ir tikruosius tikslus.  

Aš nenoriu būti kaip Putinas. Tačiau, nuoširdžiai bendrauti, neapipinti savo gyvenimo melo vijokliais, kurie, galbūt, saugo nuo smūgių, bet neleidžia aiškiai matyti, reikia didelės drąsos ir pasitikėjimo savimi. Gal ilgintis tos drąsos Lietuva ir buvo pavadinta drąsi šalis? Arba kitaip - norėta pasakyti:  

Išdrįskime gyventi taip, gal galėtum teigti nuoširdumo užteks!