Taigi, kaip viskas buvo.

Parašiau knygą, nes norėjau. Gimus vaikui, -visos mamos pasakys-, kažkokios papildomos čakros atsiveria. Imi daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavai. Taigi, ir aš, ėmiausi didelio projekto  – knygos.

Tikrai nelengva. Prirašyti, ir dar logiškai, tęstinai 200 ir daugiau puslapių, raidę po raidės, žodį po žodžio. Ir niekur nepamesti  minties,  išlaikyti intrigą, temą ir kiekvieną pastraipą susieti su žinia, kurią noriu perduoti…

Parašiau per metus. Keturis kartus perrašiau. Nusiunčiau į 33 leidyklas. (nes vienuose kursuose išgirdau mintį, į kurią įsikabinau – sakai, nesigauna? Ar pabandei 33 kartus?..:).

Iš jų (33) atsakė 7. Iš jų (7), 4 pažadėjo skaityti, 3 iš karto pasakė, kad neišleis. Iš jų (4), viena leidykla paskambino ir pasakė “surizikuosim išleisti jūsų knygą.” Metų antroje pusėje.

 …gauni tai, ko nori. Jei ko nors negavai, reiškia, nenori. Perskaičiau vienoje knygiūkštėje.

Jei tai tiesa, aš nenoriu, kad mano knyga būtų atspausdinta. Po mėnesio ta pati leidykla parašė emailą tema “bloga žinia”

Jei nenoriu, kad ją atspausdintų, tai kam tada rašiau?

 

Nes noriu rašyti. Paprastas atsakymas. Turiu rašyti. Visada rašiau. Nuo penkiolikos,  ir pirmas mano sakinys buvo – kaip gaila, kad tik dabar pradėjau, tiek minčių ir emocijų liko neužrašyta. Kai mokiausi mokykloje, vaikščiojau su sąsiuvinių talmudais, užrašinėjau viską.Tiesiog, ką čia bepridursi, esu rašytoja. Ne ta, kuri ką nors parašė ir išleido, bet  ta, kuri rašo.

Aš tikrai  nenoriu, kad TĄ mano knygą išleistų, nes ji dar nebaigta. Tik dabar suprantu, kaip gerai, kad neišleido. Tai yra tik pirmas eskizas, istorija rodo, kad geri kūriniai buvo perrašyti po kelis kartus. Taigi, ir man dar reikia padirbėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *