Lengviausia nedaryti nieko.


2017 10 06

Dalinuosi tekstu, rašytu prieš 4 metus. Tada uždaviau Visatai "užsakymą" išleisti knygą ir tapti tikra rašytoja.


Laimingi žmonės tie, kuriems nosies krapštymas yra maloniausias užsiėmimas.

 Įkiši pirštą... pasukioji... o!, kažkas užkibo. Ištrauki, apžiūri, nuvalai. Sekantis... Ir taip tol, kol ten tikrai nieko nebėra, nors ir tai ne bėda, nes neilgam – dar truputį pagulėjus ant sofos, nosyje vėl atsiranda „lobių“.

Kaip yra lengva nieko nedaryti.  Nelėkti, neskubėti, nesiversti per galvą,  nieko neplanuoti. Nieko neveikti. Neskaityti, nevalyti, neskalbti, negaminti valgyti, neplepėti su draugais, nežiūrėti TV, neiti į parduotuvę, niekur neiti. Tačiau kiek tokių akimirkų gyvenime, kai iš tiesų gali NIEKO neveikti? ... Valgyti tai norisi.... Ir šalta. O jei turi vaikų – praktiškai retenybė. Gyvenimas įsuka.. Gyvenimas įkinko... Gyvenimas diktuoja sąlygas. Keltis, praustis, rengtis, pusryčiauti, važiuoti į darbą-mokslus-darželį. Grįžti, gaminti valgyti, tvarkytis, bendrauti su šeima-draugais, planuoti ateitį, pramogas ir veiklas „must to see“. Bet... laimės tame mažai. Tame tik rutina. Ar tai ir viskas? Viskas, ko mes galime pasiekti ir ką galime daryti?...

Taip, jei darbas-mokslai patinka, tada viskas lengviau. Bet tas nuolatinis savęs įtempimas, kai reikia keltis, kai nori miego, ieškoti ko pavalgyti (sveikai ir greitai), nes skrandis reikalauja, dienos metu užsiimti dažnai ne pačia mėgstmiausia veikla, o dar santykiai su žmonėmis, kaip visada, komplikuoti... O jej jej. O jei taip nieko neveikti?

Neįmanoma, tiesa? Nebent taptum bomžu, bet ir tai – valgyt po konteinerius tai reiktų ieškoti.

Kai buvau maža, tiksliau, paauglė, man kildavo keistų minčių. Pavyzdžiui, kodėl žmogus negali kontroliuoti savo kūno? Mes juk tame kūne gyvename, jį valdome, galime pakelti ranką, pasukti galvą, atsisėsti ar atsistoti, jaučiame šilumą, skausmą, meilę, bet realiai visiškai nekontroliuojame to, kas jame vyskta. Nei širdies darbo, nei kraujo tekėjimo, nei įvairių biocheminių procesų. O jei galėtume, kaip tai būtų  patogu ir tada visiškai nereikėtų sirgti. Tik pajaučiame, kad atsirado vėžio ląstelė – nusiunčiam iš karto ją sunaikinti kokį limfocitą. Jei nepavyksta – iš kart vartojame tam tikrus produktus, papildus ar vaistus, padedančius su jomis kovoti. O dabar kas atsitinka? Žmogus nieko nejaučia, kol sužino, kad serga jau 3 ar net 4 stadija. Arba jaučiame silpnumą – iš karto nustatome, ko organizmui trūksta, kokių mineralų ar vitaminų – ir padedame jam valgydami tam tikrą maistą ar papildus. O dabar? Ryjame vitaminus, papildus, „sveiką“ maistą, net nenutuokdami, kokių medžiagų iš tikrųjų trūksta, o kokių visai užtenka, nes per daug irgi negerai. Arba jaučiame skausmą, bet nežinome, iš kur jis, kokia jo priežastis ir kaip galime sau padėti.

...mes kaip ežiukai rūke.

Ką tik perskaičiau knygą „Discover your goal“. Ten, kaip ir visose panašiose knygose rašoma, kaip pasiekti savo tikslą – atsipalaiduoti, atsiblokuoti nuo stereotipų, dažnai primestų iš vaikystės ir užduoti Visatai „užsakymą“. Tada tiesiog laukti ir nepražiopsoti progų – ir būtinai taip ir bus, kaip norime. Išbandyta, tikrai veikia. Tiktai kad ne visi norai yra realūs, taigi reikia gerai pasverti norus – visų pirma ar tikrai to nori (pavyzdžiui, tapti populiariu ir kartu gauti visą tą, kas eina kartu) ir ar tai  yra realu. Ne, negalėsiu aš kontroliuoti savo kūno procesų, kaip norėčiau. Turiu ir kitą svajonę – atidaryti pažinčių agentūrą. Dirbti profesionaliai, paprastai, skaidriai ir tikrai padėti žmonėms susirasti vienas kitą. Būtent – padėti, o ne tiesiog būti informacijos tarpininku, kur žmonės deda anketas ir paskui tegu žinosi patys, kaip nori. Padėti rasti savo tikrąjį žmogų, tą, su kuriuo galima keliauti per gyvenimą, nes VISIEMS to reikia. Ir kiekvienam reikia gero patarimo, o ypač, kai meilėje nesiseka. Gal kada nors... juk reikia tik užduoti Visatai „užsakymą“ ir laukti... žiūrėsim, kas bus.

Dar viena svajonė – gyventi dideliame baltame name ant jūros kranto, kad pro langą matytųsi bangos. Realu? Teoriškai taip. Dar vienas „užsakymas“....:)

Na, o didžiausia svajonė, net ne svajonė, o pašaukimas – rašyti. Užsakymas jau duotas. Seniai. Turbūt, kai tik išmokau skaityti ir skaitydavau viską iš eilės tiek, kad sugadinau akis iki -10 dioptrijų. Nieko, pataisė, šiais laikais daktarai ir medicina daro stebuklus. Akis pataisė, bet skaitymo, o paskui rašymo poreikis (taip, poreikis!), neišnyko. Parašiau net knygą, bet...matyt užsakymas dar nepasiekė adresato, niekas nenori spausdinti. O gal tai aš nenoriu, kad ją išspausdintų?...Pasak knygos autorės, jei mes kažko negauname, vadinasi patys pasąmonėje to nenorime, ar kažko bijome, blokuojame užsakymo vykdymą. Gal ir taip. Dar reikia subręsti savo norų išsipildymui.  Kad tik tas gyvenimas taip neįsuktų... 


Šį tekstą parašiau prieš ketverius metus. 

Nuotraukoje - pasirašinėju savo pirmąją knygą.