Nesvarbu, kas jūs esate. Nesvarbu, kiek jums metų, ką esate patyrę, susivokę savyje ar ne. Laimingi ar kenčiantys, mylintys ar vieniši, pasiturintys ar vargšai, sveiki ar sergantys. Nesvarbu, ką jūs mėgstate, kokia jūsų tautybė, profesija ar išsilavinimas. Yra dalykai, kurie bendri visiems žmonėms, tokie, kaip turėti kūną ir sielą, gimti ir mirti. Trokšti būti mylimu, saugiu ir laimingu. Ir dar vienas tokių bendrų dalykų yra spyris į…, na patys suprantate, kur. Juk esmė čia ne spyris, o jo rezultatas.

Gyvenimo reikalo esmė yra vykstantis judėjimas. Visą gyvenimą turi vykti tobulėjimas ir sąmoningėjimas. Turi vykti mokymasis ir sielos trūkumų taisymas. Vaikas moka mažiau, nei paauglys, dvidešimtmetis išmano mažiau nei keturiasdešimtmetis, o iš šimtamečio visi tikisi nesenstančios išminties.

O tam, kad tai vyktų, kiekvienam iš mūsų, kaip oro ir vandens reikia dar dviejų dalykų: spyrio į šikną (na, gerai, jau gerai, pasakiau, o kaip kitaip tai pasakyti?..) ir pavyzdžio.

Prisipažinsiu, visai neseniai aš buvau visai kitos nuomonės. Juk yra knygos, yra vidinis išmintingasis “aš”, su kuriuo galiu pasikalbėti ir gauti patarimų, galų gale yra Kūrėjas ir Šaltinis…Ko dar reikia?

O pasirodo, reikia. Reikia kitų žmonių balso. Reikia kitų žmonių išminties. Reikia jų pavyzdžio, kuriuo būtų galima sekti. Reikia palaikymo, jausmo, kad esi ne vienas.

Kai mane pakvietė į 21 dienos programą, buvau įsitikinusi, kad viską ir taip žinau, o jei nežinau, man to ir nereikia. Žinau, kas esu, kur einu ir ko noriu. Esu laiminga, mylima, visos mano svajonės pildosi. Kam man dar kažkokios programos? Ir dar intencyvios, 21 dieną be pertraukų turėjau klausyti paskaitos, daryti užduotis, kiekvieną dieną rašyti ataskaitas…

Ir stebuklas įvyko! Ten, kur mažiausiai jo tikėjausi.

Po 21 dienos tarsi atsimerkiau. Ėmiau viską matyti dar kitaip. Sąmoningiau. Aiškiau. Tvirčiau. Žinau ne tik ko noriu, bet kaip tai pasiekti ir ką konkrečiai turiu daryti. Nuo teorijos, abstrakcijos perėjau prie praktikos, konkretumo. Nuo idealistinių svaičiojimų spyris mane nustūmė prie realių ritualų ir veiksmų. Atsikračiau priklausomybės kavai (visada sakiau sau: kada nors, bet dar ne dabar), ėmiau anksti keltis ir eiti pasivaikščioti į lauką (galbūt su laiku imsiu bėgioti, nors buvau įsitikinusi, kad man širdis neleidžia), išsikristalizavau savo svajones ir tikruosius gyvenimo tikslus. Atsisakiau televizijos sutarties, pasilikau tik internetą, pradėjau savo pirmąjį labaros projektą. Pirmą kartą gyvenime nugalėjau save daugelyje aspektų. Pasijutau savęs ir savo gyvenimo šeimininke ir režisiere. Taip iš tikrųjų. Ne teoriškai, bet praktiškai.

Na, o dabar išpreparuokim. Kas atsitiko? Kur slypi šio stebuklo jėga? Ilgai apie tai galvojau ir gavau atsakymą: 21 dienoje ir grupėje.

Tai, kad 21 dieną nežiūrėjau televizoriaus man suformavo įprotį jo nežiūrėti visai. Tai, kad 21 dieną negėriau kavos, man suformavo įprotį, kad jos man nereikia visai. O anksčiau galvojau, kad realiai numirsiu, jei neišgersiu savo kavos dozės, juk mano toks mažas kraujo spaudimas. Tačiau tai buvo visiška iliuzija, nes dabar jaučiuosi ne tik mirštanti, bet ir gyvėjanti kaip niekada stipriai. O kiek dar tokių iliuzijų aš turiu? O kiek jų turite Jūs?…

Trenerei pasakius, kad tai tik žaidimas, tai nėra sutartis su banku visam gyvenimui, pamaniau, kodėl nepabandžius pažaisti su pačia savimi? Išeiti iš komforto zonos, o kaip žinia, tik išėjus iš jos žmogus tobulėja. Sudeginti tiltus, kad nesinorėtų bėgti atgal. Įstumti save į tokią padėtį, kad nebegali pasipriešinti ir nori nenori turi tobulėti.

Antrasis stebuklo ingidientas: grupė. Tas jausmas, kad esi ne vienas. Esu įsitikinusi, kad vienam individui tokia programa nėra efektyvi. Jėga yra tada, kai žinai, kad visa grupė žmonių šiandien savo mieste atėjo į prabangių automobilių saloną ir užsisakė bandomąjį važiavimą. Ar pirks? Aišku, kad ne, bet jie leido sau tai padaryti ir galbūt pirmą kartą gyvenime sėdo už hibridinio automobilio su eismo kontrole vairo. Visa grupė šiandien darys tą patį, sukurs sau iššūkį, apie kurį vakare parašys ataskaitoje, kaip jiems sekėsi ir pasidalins ja feisbuko grupėje. Buvimas grupėje, užduočių darymas kartu, labai individualiai, tačiau kartu, čia yra antroji stebuklo jėga. Tų žmonių aš nepažįstu, niekada nemačiau, tačiau mes viską perėjome ir kartu užlipome į tą kalną, nuo kurio atsivėrė nuostabus naujas gyvenimo puslapis. Tai yra nuostabus bendrystės jausmas.

Be abejo, ne visi mokymai turi tokį efektą, toli gražu ne visi. Ir tai ne reklama. Tai nuoširdus pasidalinimas tuo, kas man padėjo pasikeisti, kas man spyrė į…ir dabar aš skrendu …kur? Kryptį nustatau pati. Jei man, kaip ir daugeliui žmonių, to spyrio nebūtų, būčiau toliau ramiai sau tūnojusi kalno papėdėje įsivaizduodama, kad viską jau mačiau.

Visada verta yra pabandyti užkopti į dar vieną viršūnę ir leisti, kad jums spirtų!

Ir jokia čia ne naujiena. Dėl šios bendros žmogiškos savybės net didžiausi žmonės turi mokytojus. O šie turi savo mokytojus. Jie turi pavydžius, kuriais seka, galbūt ne konkrečių žmonių, bet konkrečių poelgių.

Žmogus yra sociali būtybė. Nors jis eina vienas, gimsta, tobulėja ir miršta vienas, tačiau ne veltui mes esame Vienis. Mes galime vieni kitiem padėti spyriu į … Ir savo pavyzdžiu. Kiekvienas žmogus gali būti kito žmogaus spyrėjas ir pavyzdys. Reikia tik surasti mokymus (geriausia tęstinius, kurie turi ilgalaikį efektą), ar žmogų, kuris bus tinkamas spyrėjas būtent Jums ir kur galite rasti pavyzdį… Ir tada…laimingo skrydžio.

Tik nepamirškite nusistatyti kurso!

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *