Kelias į rojų

Išvertė Alvydas Aukštuolis (brontis15.wix.com)Versta iš Евгений Чеширко „Дорога в рай“ 

2017 m. balandžio 20  d.


– Jūs kalvis?  

Klausimas nuskambėjo taip netikėtai, kad kalvis Vasilijus net krūptelėjo. Bendrai paėmus, jis net negirdėjo, kad durys į kalvę būtų atsidariusios ir kažkas būtų įėjęs į vidų.  

– Pasibelsti nereikia? – grubiai, supykęs ant savęs ir ant netikėto svečio, paklausė Vasilijus.  

– Pasibelsti? Chm... Ne, dar nebandžiau, – atsakė balsas.  

Vasilijus paėmęs šluostę rankoms nusivalyti, palengva sukosi balso pusėn. Galvoje jau skambėjo griežtas atkirtis netikėtam svečiui, tačiau jis taip ir liko neištartas, nes atsigręžęs jis išvydo tai, kas atėmė jam drąsą ir žadą.   

Priešais jį stovėjo Giltinė, apsirengusi tamsiu gobtuvu su kapišonu ir dalgiu rankoje.  

 Ko jums?  sukaupęs visą drąsą išlemeno Vasilijus.  

 Ar negalėtumėte man ištiesinti dalgį?  moterišku, truputį gergždžiančiu balsu, paklausė ji.  

– Ar... tai viskas? – lengviau atsikvėpęs paklausė Vasilijus.  

– Žinoma, ne,  trumpai atsakė balsas.  

– Paskui dar reikės išgaląsti,  kantriai paaiškino Giltinė.  

Vasilijus pažvelgė į dalgį. Taip, ten matėsi keli ašmenų išmušimai, o patys ašmenys panašėjo į kreivą bangą. Visas darbas galėjo trukti maždaug pusę valandos. Tačiau juntant, koks svečias stovi tau už nugaros, darbas galėjo užtrukti žymiai ilgiau. Jausdamas drebulį visame kūne, Vasilijus nervingai paklausė: 

– O kas paskui?  jis pamuistė galvą.  Man melstis, ar ką? Suprantate, man toks kartas pirmas.  

– A - a - a ...  Jūs apie tai,  Giltinės pečiai suvirpėjo nuo begarsio juoko.  Ne, ne, aš ne jūsų sielos. Man tiesiog reikia dalgį sutaisyti. Galėsite?  

– Tai aš dar nenumiręs?  nevykusiai save apčiupinėdamas, paklausė Vasilijus.  

– Jums tai geriau žinoti, – kreivai šyptelėjusi atsakė Giltinė.  Ar galva nesisuka, nepykina?  

– Tarsi ne, – neužtikrintai atsiliepė kalvis.  

– Tuomet imkitės savo darbo,  paduodama jam dalgį ištarė ji.  

Paėmęs į iš karto sustabarėjusias rankas dalgį, Vasilijus kruopščiai jį iš visų pusių apžiūrėjo. Darbo iš tikrųjų buvo nedaug. Vatinėmis kojomis žengdamas prie priekalo, jis sutramdęs visas savo baimes, ištarė svetingumo frazę:  

– Prisėskite, prašom, juk nelauksite stovėdama.  

Giltinė apsižvalgė po dirbtuvę ir pastebėjusi suoliuką prie sienos, atsisėdo atsiremdama į sieną.     


Darbas ėjo pabaigą, Vasilijus ištiesinęs dalgį ir paėmęs galąstuvą, nesusilaikė nepaklausęs.  

– Atsiprašau už mano smalsumą, tačiau man sunku patikėti, kad savo rankose laikau galingiausią ginklą pasaulyje, su kuriuo buvo sunaikinta tiek žmonių gyvybių. Tai tiesiog neįtikėtina!  

Giltinė atsipalaidavus apžiūrinėjo kalvę, tačiau išgirdusi klausimą, pastebimai išsitempė.  

– Ką Jūs pasakėte?  nervingai paklausė ji.  

– Aš pasakiau, kad man sunku patikėti, kad rankose laikau ginklą, kuris...  

Vasilijus nesuspėjo baigti sakinio, kai Giltinė staigiai pašoko nuo suoliuko ir beveik nesuprantamu judesiu atsirado prieš pat Vasilijaus veidą. Gobtuvo kraštai pastebimai virpėjo.  

 Kaip galvoji, kiek žmonių aš nužudžiau?  pro sukąstus dantis sušnypštė ji.  

– Aš ne - n - nežinau,  nuleidęs akis sulemeno Vasilijus.  

– Sakyk!  Giltinė pakėlė jo smakrą aukštyn.  Kiek?  

– Ne - n - nežinau, – sumurmėjo jis.  

– Kiek??? – tiesiai į veidą suriko ji.  

 Ir iš kur man žinoti, kiek jų buvo,  nesavu balsu, stengdamas nežiūrėti į ją, pratarė kalvis.

Giltinė paleido jo smakrą ir kelias sekundes patylėjo. Galiausiai susikūprino ir sunkiai atsidususi, atsisėdo ant suoliuko.  

 Reiškia, tu nežinai kiek? – tyliu balsu pasakė ji ir nelaukdama atsakymo, tęsė. kas bus, jei aš tau pasakysiu, kad nenužudžiau nei vieno žmogaus. Girdi? Nei vieno!  

 Tai... kaip tai...  – suglumęs burbtelėjo kalvis.  

 Aš niekada nežudžiau žmogaus, girdi! Kam man tai, jei Jūs patys labai gerai susitvarkote su šita misija. Jūs patys žudote save. Brolis brolį, draugas draugą, iš keršto, pykčio, pavydo ar tik dėl kažkokių pinigų. O jei to neužtenka, sugalvojate karus, kur žūsta šimtais ir tūkstančiais. Ir tai daroma tik todėl, kad jums taip patinka svetimas  kraujas.  O visoje šitoje istorijoje lengviausia apkaltinti mane, nes savęs kaltinti negalite. Jums sunku prisipažinti, kad esate priklausomi nuo svetimo kraujo...   

– O ar žinai?  netikėtai paklausė ji,  kuo aš buvau? – Buvau jauna, graži mergaitė su gėlėta suknele.  Su gėlėmis aš palydėdavau žmogaus sielą ten, kur jai buvo skirta. Aš šypsojausi, nes taip jie lengviau užmiršdavo, kas su jais atsitiko. Tiesa, tai buvo labai, labai senai... Pasižiūrėk, gerai pažiūrėk, kuo aš tapau!  

Paskutinius žodžius ji tiesiog šaukte šaukė, ir pašokusi nuo suoliuko, nusimetė gobtuvą.     


Priešais save Vasilijus išvydo gilios senatvės raukšlėmis išraizgytą moters veidą. Reti, žili plaukai buvo susimetę į įvairias sruogas. Lūpų kampai netaisyklingai nukarę žemyn ir atidengę kreivų dantų skeveldras. Tačiau labiausiai nustebino išblukusios, be jokios reikšmės, dvi gilios akys.  

 Pasižiūrėk, į ką aš pavirtau! Tu pasakyk man – kas mane pavertė tokiu monstru??  Mane,  ji atrodė kaip nepakeliamas priekaištas žmogui,  juo pavertėte Jūs!!!  

– Aišku, to nežinai... nesupranti.  Kaip?  

– Aš juk aš mačiau, kaip motina žudo savo kūdikį. Aš mačiau, kaip brolis žudo brolį, mačiau, kaip žmogus per dieną gali nužudyti šimtą, du šimtus ir daugiau žmonių. Aš raudojau, staugiau, rėkiau iš siaubo...  

Vasilijus susigūžė  nuo šių priekaišto žodžių. Negalėdamas ramiai klausytis, jis nudelbė žvilgsnį į grindis.  


 Daugiau aš nedovanoju žmonėms gėlių. Savus gražius drabužius pakeičiau šiais tamsiais skarmalais, kad nesimatytų kraujas. Užsidėjau gobtuvą, kad siela nematytų mano ašarų. O Jūs mane apkaltinote visomis nuodėmėmis ir pavertėte mane monstru.  

Ji  pažvelgė į kalvį lediniu, bereikšmių akių žvilgsniu.   

 Aš tik palydžiu jūsų sielas... Atiduok mano dalgį, kvaily!     


Atgavusi savo dalgį, ji pasisuko durų link.  


 Ar galima, dar vienas, paskutinis klausimas...  pasigirdo iš paskos.  

– Tu nori paklausti, o kam man tada dalgis?  

– Taip, žinoma.  

– Kelias į rojų jau seniai užžėlęs žole... – neatsisukdama atsakė ji.  




   

Patinka