Kalėdos vaiko akimis.


2017 12 22

"Tamsa, kurioje jaučiatės pasiklydę, yra jus saugančio Dievo sparnų šėšėlis."

 

Prieš metus per šv. Kalėdas lankiausi bažnyčioje. Atsistojau pačiame priekyje, bažnyčia pilna, aplinkui daug vaikų. Ėmiau galvoti, kad galėjau pasiimti ir savąją. Nejučia nusikėliau mintimis į savo trimetės galvą ir ėmiau įsivaizduoti, kaip jai viskas čia atrodytų.

 

Pirmiausia ji pamatytų dėdę, kuriam kažkas negerai. Jo rankos iškeltos ant kryžiaus, jo šone kažkas raudona, jis beveik be drabužių. Tačiau aplinkui jį esančioms, skraistėmis apsigaubusioms baltoms skulptūroms jis patinka. Jos žiūri į jį mylinčiais, susižavėjusiais žvilgsniais. "Kodėl ten tas dėdė?", ji paklaustų.

 

Atpažintų avinėlį, aukštai iškeltą virš stalo. "Kodėl ten avinėlis?". Aplinkui jį tupi kūdikėliai su sparneliais. "Kas jie tokie?".

 

Dėdė su ilga suknele iškelia kažkokią knygą ir visi žmonės lankstosi. "Kodėl dėdė su suknele? Kodėl visi lenkiasi?".

 

Turėjau sau pripažinti, kad trimetės akims viskas atrodytų kaip absurdo teatras. Jei pradėčiau skubotai jai aiškinti, pati pasijusčiau absurdo dalimi. Pilna žmonių, visi ateina pažiūrėti į pusnuogį dėdę, kuriam kažkas negerai ir visi lankstosi kažkokiai knygai. 

 

Nusikėlusi į vaiko galvelę, paklausiau ir savęs: "Kas yra tas dėdė, kuriam kažkas negerai?"

 

Faktas, kad jis gyveno. Faktas, kad jis vaikščiojo ir kalbėjo žmonėms, nors praktiškai buvo paprastas žmogelis. Faktas, kad jo klausė, jo žodžius užrašinėjo. Faktas, kad gyveno neilgai, nes jauną jį pakabino ant kryžiaus, nužudė tie, kurie jo išsigando. Per daug žmonių jo klausė, per keistas ir nepriimtas tiesas jis skelbė.

 

Ir kas atsitiko po to? Nuo to paprasto žmogaus mirties, galima sakyti vieno iš daugybės per žmonijos istoriją netesingai nukankintų, mes visame pasaulyje skaičiuojame laiką.

P r i e š  Kristų.  P o Kristaus.  

 

Taigi, kas čia atsitiko?

 

Kai kas sako, kad jis buvo Dievo sūnus. Jei sutiksime, kad Dievas yra meilė ir gėris, galima būtų su tuo sutikti. Nors visi mes esame Dievo vaikai, bet jo mokymas buvo išskirtinai gėrio mokymas. Jis nemokė blogio. Savo pavyzdžiu rodė, kaip gyventi taikoje ir meilėje, todėl galima sakyti, kad jis buvo arčiausiai Dievo už visus kitus žmones žemėje.

 

Todėl, kai jį nužudė, tai buvo blogio laimėjimas prieš gėrį. Ir tada žmonės, džidajai, kovotojai už gėrį, sukilo. Buvo visko. Daug jėgos, daug smurto, daug manipuliacijos, valdžios skilimo, pasinaudojimo Jėzaus vardu, bet tai nekeičia fakto – jo trumpas gyvenimas padarė tokią didelę įtaką visam pasauliui, kad dabar mes, keli milijardai žmonių, skaičiuojame laiką nuo jo gimimo.

 

Mano vyras sako, kad juo buvo tiesiog pasinaudota. Jo vardu pradėtas judėjimas, vadinamas Krikščionybė, daug religijų turi savo pranašus, na ir kas. Tačiau man toks pasakymas kelia abejonių. Vien tas faktas, kad po vieno žmogaus trumpo gyvenimo gimsta nauja religija, kuria seka milijonai žmonių, jau yra ne na ir kas.

 

Todėl kyla klausimas, kas iš tikrųjų buvo tas žmogus? Kodėl jis buvo toks nepaprastas?

 

Kažkuo jis tikrai buvo nepaprastas. Su tuo sutinka visi išminčiai. Jis buvo, ir jis buvo nepaprastas.

 

Tačiau kaip aš tai paaiškinčiau savo trimetei dukrytei?..

Na, turbūt kažkaip taip:


-Jo vardas Jėzus. Jis buvo nepaprastas žmogus.

-Kodėl nepaprastas?

-Jis mokėjo daryti stebuklus.

-Kokius?

-Na, pavyzdžiui, išgydyti žmogų, kuris nieko nematė.

-A...Ką dar?

-Mokėjo vaikščioti vandeniu.

-Kaip Elza?

-Panašiai, tik nepaversdamas vandenio ledu.

-O ką dar?

-Mokėjo...padaryti iš vienos žuvies daug daug žuvų, kad visi žmonės galėtų pavalgyti.

-O...ką dar?

-Buvo labai geras, visus mylėjo.

-A...O ką dar?

-Ant nieko nepyko, jei jį nuskriausdavo.

-O kas jį skriausdavo?

-Žmonės, kurie nenorėjo, kad jis būtų toks geras.

-O kodėl nenorėjo?

-Nes...nes jie galvojo, kad negalima būti geru.

-Kodėl negalima?

-Nes jei būsi labai geras, iš tavęs viską atims.

-Ir iš jo atėmė?

-Atėmė. Bet jis vis tiek liko geras. Ir dabar mes visi švenčiame jo gimtadienį, kad jį prisimintume.

-A..., o tie kiti, blogi dėdės?

-Nieko, jie pagyveno, numirė ir niekas jų nebeprisimena.

-A...O kodėl ten avinėlis?

-Nes Avinėlis yra švelnus ir Dievas yra švelnus.

-Ir Jėzus yra švelnus?

-Taip, ir Jėzus yra švelnus, kaip avinėlis.

-A…O kodėl tie leliukai su sparneliais?

-Tie leliukai, angeliukai, tai kūdikėliai, kurie gyvena danguje. Tu taip pat buvai angeliukas, kol nenusprendei gimti iš mano pilvuko.

-Ir Kasparas buvo angeliukas?

-Ir Kasparas, ir Frida, visi vaikučiai.

- A… O kodėl žmonės lenkiasi tai knygai?

-Nes ten prieš 2017 metų buvo aprašyta Jėzaus istorija, viskas, jis sakė ir ką darė. Kai užaugsi, galėsi paskaityti.

-A...

 

Tik va, kodėl jį visi garbina jo kančios akimirką, savo vaikui nesugebėčiau paaiškinti. Tai būtų tas pats, kas įsirėminti savo mamos laidotovių nuotrauką vietoj tos, kuri sukelia šilčiausius prismiminimus.

 

Tikrai, kartais labai naudinga apie viską pagalvoti iš naujo. Pažvelgti trimečio vaiko akimis ir atsakyti jam į klausimus.

Pavyzdžiui, o kodėl tas dėdė su suknele?..

  

Su šventomis Kalėdomis!