Savo gyvenime iki šiol padariau du geriausius sprendimus:

Pirmas – atsisakiau alkoholio

Antras – atsisakiau televizijos

 

Atsisakyti alkoholio

Alkoholio atsisakiau labai paprastai ir ypač lengvai. Gal tai buvo laikas, kai jau buvau išgėrusi savo “dozę”? O gal man padėjo apvaizda, Dievas.

Man patiko, man tikrai buvo skanu. Daug vakarų pravakarota, daug laiko apsvaigusiomis, prislopintomis smegenimis praleista. Jausmas buvo malonus. “Prisigesim”, sakydavome su draugais. Laukdavau, kada, pagaliau, galėsiu.

Net kai buvau nėščia, kai laukiausi, negalėjau sulaukti, kada pagaliau baigsis ta katorga ir galėsiu vėl išgerti. Sulaukusi buvau labai patenkinta. Gurkšnojau vyną net maitindama krūtimi, prieš tai išsiaiškinusi, per kiek laiko alkoholis išsivaikšto iš pieno ir “saugu” maitinti kūdikį vėl.

Tačiau nesąmoningai jaučiau, kad kiekvieną rytą po išgėrimo aš senstu greičiau. Kad kiekvieną kartą artinu savo mirties arba ligos datą. Jaučiau, kad mano kūnui to nereikia. Jis sako: ne! To norėdavo tik smegenys, to malonaus apsvaigimo, atsipalaidavimo jausmo.

Ir vieną dieną tėvas man davė paskaityti knygą “Priklausomybė ir malonė”. Galvojau, čia ne man, aš juk neturiu priklausomybių. Tačiau perskaičiau. Ir ten buvo vienas labai geras pratimas. Vakare, prieš užmiegant, tą akimirką, kai jau beveik beveik miegi, kai kūnas sunkus, tačiau sąmonė dar yra, galima užduoti klausimą Visatai. Klausimą Didžiajam protui, visuotinei sąmonei, kuri žino visus atsakymus.

Ir uždaviau. Mano klausimas buvo toks:

Dabar esu sveika, neturiu jokių sveikatos problemų. Tačiau jei gyvensiu lygiai tokį patį gyvenimo būdą ir toliau, kokios potencialios problemos slypi ateityje?

Ir sapne gavau atsakymą.

Tačiau atsibudusi jį pamiršau.

Prisiminiau tik, kad turiu kažko atsisakyti. Galvojau visą dieną, ko? Ir pagaliau prisiminiau. Tai buvo du dalykai, kurių man Visata liepė atsisakyti. Cukrus ir alkoholis.

Ir viskas, nuo tos akimirkos neišgėriau nei lašo alkoholio. Tai buvo daugiau nei prieš metus laiko. Taip pat visiškai atsisakiau cukraus.

Atsisakyti alkoholio buvo labai lengva, nei karto nepasigailėjau ir nenorėjau vėl jo paragauti. Lengva, gaivu, aišku ir skaidru iki šiol. Nežinau, ar apsvaigusiomis smegenimis galėčiau apskritai kurti. Tačiau tiksliai žinau, kad jis sukeltų depresiją, nerimą, nesaugumo jausmą šiame etape, kai keičiu savo gyvenimą. Kai jis keičiasi, esu visiškai blaivi.

Atsakyti cukraus buvo labai sunku. Pirmą kartą gyvenime tai dariau. Kiek save prisimenu, praktiškai nebuvo dienos be cukraus nuo vaikystės. Tačiau po sapno keturis mėnesius nevalgiau jokio cukraus, išskyrus medų ir vaisius. Sportavau, buvau liekna kaip stirna.

Dabar vėl sveriu daug ir valgau bandeles, tačiau žinau, kad aš ir vėl galiu tai padaryti.

Atsisakyti televizijos

Televizijos atsisakyti manęs nepaskatino Visata, o tiesiog paprastas sąmoningumas. Jaučiau, kad ji siurbia iš manęs energiją, kurios man reikia kūrybai, ir nieko neduoda mainams. Jaučiau, kaip ji skleidžia baimę, nerimą, nesaugumo jausmą. Nieko, ničnieko iš jos neišmokdavau. Tos butaforinės žinios apie politiką, naujienos apie neigiamus dalykus šalyje, nieko nesukūrė, bet tik griovė gyvenimo pilnatvę.

Todėl paklausiau vyro, ar jam reikia televizijos, jis atsakė, kad tikrai ne. Paklausiau vaikų, ar jie nori žiūrėti filmuką ant kompiuterio, ant telefono ar ant televizoriaus. Atsakė, ant telefono. Taip iš mūsų namų sėkmingai iškeliavo sutartis su televizija ir pats aparatas – televizorius. Dabar vietoje jo auga gėlės ir čiulba paukšteliai.

Nei karto nepasigedau ir televizijos. Jei man reikia informacijos – susirandu tai, ko reikia internete. Jei noriu “paganyti akis”, pailsinti smegenis, pasižiūriu kompiuteryje filmą. Mano žiniasklaidos priemonė – feisbukas, kuriame randu pagrindines žinias, tačiau išvengiu reklamos ir “mėšlo” – neigiamos, gąsdinančios, nerimą sėjančios informacijos. Juk pati žinia yra neutrali. Svarbu, kaip ką pateiksi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *