Apie santykius su svoriu, 

arba svorio tirpdymas neklausant savęs.

2017 m. sausio 20 d.  





Prieš dvi savaites nusprendžiau nustoti vartoti cukrų. Nuostabios Jurgio Brėdikio (apie ją parašysiu vėliau) knygos įkvėpta uždaviau Visatai klausimą: kaip man pataisyti sveikatą ir išvengti potencialių sveikatos problemų ateityje? Būsenos tarp miego ir būdravimo, kai visos juslės buvo ypač aktyvios, metu gavau tiesų atsakymą: su cukrumi ir alkoholiu turiu nueiti skirtingais keliais. Tiesa, atsibudusi tą atsakymą pamiršau. Prisiminiau tik, kad turiu kažką nustoti vartoti ir nusprendžiau, kad tai turi būti mėsa. Tačiau tas sprendimas niekaip neprilipo, ėmiau galvoti, kaip man reikės gyventi, kai nevalgysiu mėsos, ką reikės valgyti, viskas atrodė be galo sudėtinga... Ir tik vėliau staiga prisiminiau: tai ne mėsa!  

Tai cukrus ir alkoholis. Šis atsakymas jau pirmąją akimirką man rodėsi toks teisingas, toks paprastas ir toks aiškus, tarsi aš visada tai būčiau jau žinojusi, o tik dabar gavau patvirtinimą. Taigi, neklausydama savęs, tiesiog nustojau tą daryti. Nustojau dėti cukrų į kavą ir arbatą, valgyti šokoladą, sausainius, tortus, pyragus, bandeles, saldžius sūrelius ir košes. Ėmiau jausti tikrą kavos, arbatos skonį, maisto skonį, o ne vien saldumą. Puoliau valgyti daugiau vaisių, organizmas reikalavo cukraus, taigi daviau jam, bet natūralaus. Susitvarkė virškinimas, jau po kelių dienų atsikračiau jausmo, kad esu užsikimšusi, tarsi moliu užkimštas lietvamzdis per pavasario potvynius.   

Trečią –  ketvirtą mano naujojo gyvenimo būdo dieną, prasidėjo abstinensijos sindromas "lomkės". Juk pirmą kartą gyvenime taip pasielgiau – nedaviau savo organizmui cukraus, prie kurio jis buvo pripratęs kaip kūdikis prie motinos pieno. Staiga pasijaučiau išsekusi, kaip sukritęs pyragas tokia silpna, kad net ėmė drebėti kojos ir rankos. Akyse juodavo, rodėsi, tuoj nualpsiu. Turėjau gerti daug vandens ir eiti prigulti ant sofos.  

Tačiau tai praėjo. Dabar, jei netyčia į burną pakliūna saldėsis iš vaikų lėkščių, net nusistebiu, koks jis neskanus, tas saldumas. Beskonis, kaip tuščia vitamino kapsulė. O tikrą saldumą ėmiau jausti natūraliuose produktuose: saldžios keptos bulvės, saldi kava su pienu, saldi ramunėlių arbata, be galo saldus bananas ar obuolys. Ir kam iš viso tas cukrus?!... 


Naujas įprotis susiformuoja per dvidešimt vieną dieną. Neabejoju, kad man pavyks. Neklausiau ir neklausau savęs ir kitų, įkalbinėjančių tai daryti (tik kąsnelį, tik taurelę!..). Atsisakiau tai daryti ir nesiliauju atsisakinėjusi tai daryti. 


Svorio metimo planas 

Kur jūs matėte liekną mamą, namuose auginančią vaikus? Gal tik vieną kitą, kaip vis dar žalią medžio lapą spalį.  Dažniau tie kilogramai, sukaupti nėštumo, maitinimo, sėdėjimo ant sofos metu, lieka visam gyvenimui. 

Tačiau darbai pasidaro darymo būdu, todėl ir aš ėmiausi daryti. Pasikviečiau PANIKOS MONSTRĄ ir nusistačiau terminą: iki kovo 1 dienos aš ruošiuosi ištirpdyti 5 kilogramus, valgant ką noriu. Remsiuosi tik minties galia ir gyvenimo būdo koregavimu.  

 Susikūriau svorio metimo strategiją, planą, kurie kartu su Panikos monstru ves mane teisingu keliu: 


1. Ėmiau laukti alkio jausmo.  

Nustebau, kai suvokiau, kad alkio jausmo beveik nejaučiu. Kaip kokiam benzino bakui, kuriam einant į pabaigą užsidega raudona lemputė, mano smegenys uždega raudoną lemputę, skrandžiui dar nespėjus ištuštėti: "kažko skanaus!". Tuoj pat paimdavau šokoladuką, sausainuką, bandelę, meduolį, vafliukų, barankytę, sūrelį, saldų jogurtą ar dar ką nors. Tas poreikis pasipildyti kuro kaip pat apmalšdavo. Tik neilgam.  


2. Sulaukusi alkio jausmo, nepuolu valgyti.  

Bet išgeriu žolelių arbatos (be cukraus). Tuščiam skrandžiui šiltas skystis – tikra atgaiva. Be to, kažkur skaičiau, kad kai žmogaus smegenys duoda signalą, kad žmogus alkanas, dažniausiai jam trūksta skysčių. Atsigaivinus skysčiais, alkis sumažėja. 


 3. Dar šiek tiek laukiu. 

Tol, kol paprasta daržovių sriuba ima atrodyti kaip labai patrauklus patiekalas. Nors paradoksalu, bet kai išalkstu, suvalgau mažiau ir jaučiu didesnį malonumą, nei valgyčiau nevisai alkana. Imu laukti, svajoti, ir svarbiausia – sąmoningai rinktis, ką suvalgysiu pietums, ką vakarienei. Maistas ima darytis tikra švente, kūno ir proto malonumu. Skrandis traukiasi, todėl suvalgau mažiau, o pozityvios mintys apie maistą įkrauna jį kaip labai gerą ir naudingą sveikatai.  


4. Perku neskanius skanumynus.  

Ne tik nustojau valgyti cukrų, bet užsibrėžiau sutaupyti maistui skirtų pinigų. Į krepšelį keliauja įvairūs krekeriai be cukraus, kukurūzai, natūralus jogurtas, džiovinti vaisiai, džiūvėsėliai. Automatiškai, užsinorėjusi ko nors pakramtyti, tokių užkandžių suvalgau  mažiau (anksčiau – dėžutę grybukų palikdavau ramybėje tik joje suspengus tuštumai) ir noriu rečiau. Valgiau tai, kas skanu, užkandžiauju tuo, kas neskanu. 


5. Vaiką maitinu iš savo lėkštės. 

Paprastai man (kaip ir kiekvienai mamai) tekdavo pabaigti tai, ko nesuvalgydavo vaikai. Neišmesi juk! Todėl vietoj vienos, gaudavau pusantros arba netgi dvi porcijas.  

Dabar, įdedu normalią porciją sau ir duodu  jam po šiek tiek iš savo lėkštės. Kai suvalgo, gauna dar. Ir taip tol, kol nepradeda mosuoti rankutėmis, kad nebenori. Įdomu, kad paprastai mums abiem užtenka vienos porcijos!   


6. Kartą per savaitę sportuoju. 

Dažniau neišeina, bet užtai visada randu tam laiko: valandą, kartą per savaitę, judu taip, kad išprakaituoju. Išlankstau sąnarius, ištempiu stuburą, taisau laikyseną ir stiprinu raumenis.  


7. Ėmiau dažniau tvarkyti namus. 

Nepavykstant sportuoti dažniau, ėmiausi nemokamo ir naudingo sporto namuose. Vien atsistoti ir sudėti visur išmėtytus žaislus, išplauti ar išsiurbti grindis, nuvalyti virtuvės spinteles ar veidrodžius, išplauti vonią ar nukasti kieme sniegą kainuoja nemažai energijos, taigi dega ir kalorijos. Namai švyti, nuotaikos skalė kyla, energija vaikšto laisvai (pagal fengshui). Oras tampa grynesnis nuo dulkių, o aš metu svorį ir sveikėju. 


8.  Įsivaizduoju, kaip stiprėju. 

Nors ir galima tuo abejoti, bet mintys pritraukia realybę, todėl nepakenks įsivaizduoti, kad tampu stipri, o sutvirtėję raumenys išstumia riebalus.  


9. Ėmiau vaikščioti išsitiesusi. 

Viens du trys, pečiai atgal, mentys traukia vienas kitą, tarsi Gervė Garnį. Tiesdamasi į viršų įsivaizduoju, kad man už pakaušio yra užkabintas kablys ir jis mane tempia link lubų. Vėlgi, gali atrodyti, kuo tai susiję su svoriu, bet tokia poza leidžia pasijusti lieknesnei, grakštesnei, geriau vyksta kvėpavimas, nes neužspausta diafragma. O deguonis, kaip ir kalorijos, taip pat yra energija. 


10. Jei nesijaučiu alkana – nevalgiau vakarienės. 

Sena taisyklė nevalgyti po šešių yra labai naudinga laikytis, tačiau nelengva. Todėl savęs neprievartauju – jei noriu valgyti, valgau nors ir aštuntą valandą ir daug, tačiau jei nesijaučiu alkana, geriu tik arbatą ar suvalgau kokį nors vaisių. Nevalgau vien todėl, kad vyras pagamino skanią vakarienę (kaip buvo anksčiau), o pirmenybe laikau savo alkio jausmą.  


11. Planuoju patiekalus. 

Tiek eidama į parduotuvę, tiek gamindama, žinau ką valgysiu, o ne atsidarau šaldytuvą ir žiūriu, ko yra. Valgiau tai, kas maistinga, kad mažiau maisto suteiktų daugiau jėgų, tačiau klausau savęs, spręsdama ką gaminti, leidžiu sau valgyti tai, ko norisi. 


12. Ryte pirmiausia išgeriu vandens. 

Ir todėl, kad troškina, ir todėl, kad jis numalšina pirminį alkį, apsaugodamas nuo greito skrandžio užkimšimo beverčiais užkandžiais.  


Svoris krinta... Jei taip ir toliau, iki numatytos datos numesiu visus penkis kilogramus, sutaupysiu pinigų, pagerinsiu sveikatą ir labai džiaugsiuosi savimi, kad man pavyko.  


 


Svoris tirpsta, neklausant savęs: tik gabalėlį, tik šį kartą...numirsiu, jei nesuvalgysiu... 


Š!..