Sėdžiu aš viešbučio vestibiulyje Egipte ir rašau. Pro langą matau palmes, jų lapai švelniai linguoja nuo vėjo. Šviečia saulė, tingiai šilta.

Visiška idilė, išskyrus tai, kad visai šalia manęs ginkluota apsauga, pasiruošusi žudyti. Egipte buvo neramu, todėl dabar jie pasiruošę. Jie gins savo pajamas (turistus) smurtu. Ir šis išvaizdus vyras, nešiojantis ginklą, nesudrebės nužudydamas žmogų. Taip pat paaukos savo gyvybę, jei kas nors pultų. Smurtas prieš smurtą.

Yra tokia nesipriešinimo teorija. Ji teigia, kad turi atsukti antrą žandą, jei tau trenkė, atiduoti paskutines kelnes, jei iš tavęs atėmė marškinius. Nesipriešinti, jei tave žudo. Arba, kaip senovės išminčiai sako: pamaitinti žvėrį, kuris tave puola.

Prisipažinsiu, kad man ši teorija, kaip turbūt ir daugeliui žmonių, visai neseniai atrodė visai nesuprantama. Tiesiog nelogiška. Ką, tave puola, o tu turi nesiginti? O jei puola tavo vaikus? Kaip gali jų neginti? Aš pati, skaitydama Tolstojaus, didžiojo nesipriešinimo teorijos šalininko, knygą ne vienoje vietoje pagavau save galvojant, kad tai yra neįmanoma. Neatitinka realaus gyvenimo. Nelogiška.

Nelogiška vien jau dėl to, kad autorius pripažįsta, jog nėra bendro, logiškai apibrėžto, universalaus apibrėžimo, kas yra blogis. Todėl, kad kas vienam žmogui yra blogis, kitam gali būti gėris ir atvirkščiai. Iš to išeina, kad bendrai suvokiamo blogio apskritai nėra. Kaip ir gėrio, nes kas vienam žmogui gėris, kitam gali būti blogis ir atvirkščiai. Todėl teigti, kad smurtas yra blogis, o krikščioniški idealai yra gėris, yra prieštaravimas tam pačiam, pirmutiniam  teiginiui.

Pavyzdžiui, Platonas rašydamas ir mąstydamas apie žmogų, pasaulį, vertybes, idealą, niekada nepagalvojo, kad tuometinė visuomenės santvarka būtų blogis. Tai buvo vergų ir ponų santykis ir gimęs vergu niekas niekada nebandė ir negalėjo tapti ponu. Tai buvo taip savaime suprantama, kad tada tai buvo gėris. Tačiau dabar, paklausus bet kurio pasaulio žmogaus, bet kurio amžiaus ir išsilavinimo, visi pasakys – vergovė yra blogis.

Išeina, kad apie NIEKĄ negalima sakyti, gėris tai ar blogis, ką, beje, ir tvirtina išminčiai. Mes gyvename tokiame etape, kai matome tiktai tai, ką galime matyt ir nematome to, prie ko nesame priaugę. Kaip Platonas nebuvo priaugęs prie minties, jog vergovėje yra kažkas ne taip, mes negalime sakyti, kad mes žinome tikrą ir absoliučią tiesą kas yra gerai ir kas yra blogai.

Taip yra su visais pasaulio dalykais. Bet koks tvirtinimas, kad viena ar kita yra blogai ar gerai, yra neteisingas. Taip yra todėl, kad visas blogis yra reikalingas gėriui kurti. Juk kad sėkla sudygtų, ją reikia užpilti žemėmis. Ją reikia palaidoti, paslėpti ir tik tada iš jos išauga gyvybė. Tą patį pripažįsta ir Tolstojus. Nors jis teigia, kad smurtu atsakyti į smurtą yra blogis, tačiau tuoj pat pripažįsta, kad gerai, jog iki šiol kikščionybė nebuvo priima taip, kaip turėtų, gerai, jog bažnyčia išsigimė ir propaguoja smurtą prisidengdama Kirstaus mokymu. Gerai todėl, kad vadovaudamiesi netgi iškreipta savimone, žmonės laiko save krikščionimis, skaito Bibliją ir stengiasi, nors ir ne iki galo, sekti jos mokymu. Jei žmonės būtų tiesiog atmetę krikščionybę kaip neįmanoma sekti, utopiška, nerealia, kelias link tobulumo būtų žymiai ilgesnis, teigia Tolstojus.

Jis žengia dar toliau. Vysto teoriją, jog žmonija turėjo pereiti tris vystymosi etapus. Pirmasis buvo individualistinis, kai žmogus rūpinosi tik pats savimi, savo asmenine gyvybe ir išlikimu, antrasis – bendruomeninis, kai didesnė vertybė nei asmuo tapo asmenų grupė, šeima, tauta, valstybė, ir dabar –  jau 2000 metų visuomenė perėjo į naują etapą, kuris prasidėjo po Kristaus mokymo atsukti kitą žandą ir nesipriešinti blogiui.

Tiesa tokia, kad visų etapų žmonijai reikėjo tam, kad ji taptų tokia, kokia yra dabar. Tai tarsi grūdo virtimas medžiu. Pradžioje tai tik sausas grūdas, ir tik užmestas žemėmis jis ima keistis. Kietas lukštas skyla ir pradeda augti gležnas stiebelis, paskui jį prausia lietūs ir lanksto vėjai, taip jis stiprėja, auga, kol galų gale po ilgo laiko virsta dideliu ir stipriu medžiu. Pabuvęs savo augimo aukščiausiame taške, jis ima senti, džiūti, jo žievė skilinėja, galiausiai jis griūna ne gyvybės ženklų ir tampa kitų augalų maistu. .

Iš to išeitų, kad pasiekę aukščiausią savo išsivystymo etapą, žmonės prilygs Dievui, t.y. Kristui. Jie, anot Tolstojaus, jau eina tuo keliu, ir vėlgi – tai patvirtina daugelis išminčių, visuomenė sąmoningėja, bunda. Jei anksčiau tik vienas kitas žmogus galėjo laikyti save sąmoningu, tai dabar tokių žmonių pasaulyje jau yra net apie 20 procentų. Dabar jau niekas negalvoja, kad vergas ir ponas yra normalus žmonių santykis, kad turtuolis, lobstantis iš neturtingų žmonių darbo yra normalu, kad galima žudyti savo malonumui, galima tyčiotis, naudotis kito nelaime  ir panašiai. Tačiau tam, kad prieitų iki šio etapo,  reikalingi buvo visi kiti, įskaitant smurtą, karus ir neapykantą. Viskas yra ir buvo reikalinga.

Kas bus toliau, mes jau nesužinosime, ar tas medis augs toliau, ar kris žemėn be gyvybės ženklų. Galime tik spėlioti, nes visuomenės vystymasis užtrunka ilgiau, nei vieno žmogaus gyvenimas. Tačiau gyvendami dabar, šiame laikmetyje, galime džiaugtis ir mėgautis tuo, ką turime. Kokius turime tarpusavio santykius, kiek turime patogumo, saugumo, laisvės. Nei vienais laikais žmonės taip gerai negyveno.

Visko reikėjo. Reikia ir dabar. Visos mūsų bėdos, probemos yra ta žemė, kurioje ima dygti gyvybė. O kadangi augalas negali augti atgal į žemę, mūsų visuomenė vystosi ta linkme, kad ji sąmoningėja ir vis labiau gali priimti tikrąjį Kristaus mokymą. O tai yra –  neatsakyti pykčiu į pyktį. Smurtu į smurtą. Tai yra vis dar sunku suvokti, turbūt taip pat sunku, kaip Platonui būtų buvę suvokti pasaulį be vergovės. Tačiau suvokti tai ir įgyvendinti tai yra tik vienas kelias – pradėti nuo savęs.

O pabaigai, Biblijoje parašyta, kas mielesnis yra tas sūnus, kuris buvo paklydęs ir sugrįžo, nei tas, kuris niekur nebuvo išėjęs. Didesnė vertybė, anot Biblijos, yra pakilti nuo dugno, nei niekada ten nenusileisti. Todėl tai, kad mūsų visuomenė yra pikta ir pasimetusi, tik į gerą. Visos mūsų bėdos, problemos yra ta žemė, kurioje ima dygti gyvybė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *