Apie santykius su nemiga.

2017 m. kovo 24 d.

 




Trys nemigos naktys.  Trys skirtingos išeitys 


Priešinuosi. Kvėpuoju. Bandau atsipalaiduoti. Stengiuosi negavoti nesąmonių. Būti čia ir dabar. Užmigti.  


Tačiau ne taip lengva būti  čia ir dabar, kai raita ant minčių, pirmyn - atgal, į praeitį ir ateitį, mane stumdo Nemiga.  


Neišeina priimti situacijos be pykčio, jis kyla, kaip kyla dulkės iš po šuoliuojančio žirgo kojų. Todėl keliuosi ir einu rašyti. Bent jau taip naudingai pakeisiu savo nemigą. O paskui susitarsime. Gal mano kūnas labai nenukentės pamiegojęs penkias valandas.  


Tačiau kitą naktį ir vėl tas pats. Nebeturiu jėgų kovoti. Todėl nebesikeliu, bet paleidžiu mintis, leidžiu joms plaukti. Nebesipriešinu. Nebemėtau akmenų, nebetveriu užtvarų. Nesistengiu NEGALVOTI. Tebūnie, bėkit.  


Kai minčių upės tėkmė nebejaučia pasipriešinimo, ji nusistovėja. Jai nebereikia didinti greičio, kad prašoktų kliūtimis paverstus akmenis, įveiktų užtvankas. Minčių upė tampa plati, šviesi ir rami.  


Įsivaizduoju, kaip šuns sukandžiojimo istorijoje, kurią vakar mačiau žiniose, susitaiko nukentėjusioji ir daugiavaikė mama. Kaip artimai bendrauja po to, nes tai yra vienintelė abiems pusėms naudinga išeitis. Galvoju, kaip maloniai vakar pabendravau su kaimyne, nors anksčiau ji man atrodė nedraugiška. Matyt todėl, kad aš jai buvau nedraugiška. O, šią vasarą jau skinsime pirmąsias tešnes nuo savo trešnaičių! Jau matau raudonas, sultingas uogas, perkąstas per pusę. Įdomu, kokio jos bus saldumo. Jungiasi žodžiai, sakiniai, pastraipos. Kuriu, rašau mintyse. Bendrauju su leidyklomis, kuriu knygos platinimo strategiją, kuri, be abejo, yra labai sudėtinga. Iš tiesų, naktis neprailgo. Puikiai praleidau laiką su savo mintimis, kurios tik neseniai buvo puolančios mane priešės. 


















Trečią naktį ir vėl akys plačios. Staiga pradėjau suvokti, kad aš ESU čia ir dabar. Įsiklausau į miegančiųjų kvėpavimą. Laikrodžio skubų tiksėjimą. Švelnų, tarsi tyli muzika, lietaus lašų barbenimą į lango stiklą. Vieną kitą pravažiuojantį automobilį. Ir jokių minčių. Tiesiog buvimas.  


Kai pradėjo švisti, nurimo lietus ir nors kiti garsai liko tie patys, viskas aplinkui tarsi nuščiuvo. Visas pasaulis laukė patekančios karalienės Saulės. O jai patekėjus, pirma nedrąsiai, paskui vis drąsiau, garsiau, ėmė čirškėti paukšteliai. Laikrodis tiksėjo tyliau, mašinų gaudesio vis daugėjo, pasaulis budo iš nakties sapno.  


Kokia puiki naktis!   


Ketvirtą dieną, aštuntą vakaro aš tik priguliau pagulėti ir stačia galva įkritau į juodo miego bedugnę. Nebegirdėjau nieko.  


Iš kiekvienos situacijos gali būti trys išeitys: išeiti iš situacijos, su ja susitaikyti, arba bandyti ją pakeisti.  

 


Jei jus aplanko Nemiga: 


 

  1. IŠEITI iš situacijos be pykčio ir blogų emocijų. Negulėti ir nesikankinti. Nepykti, bet keltis ir eiti daryti ką nors malonaus. Kad ir žiūrėti serialą, skaityti knygą, ar gerti kavą.  

 


  1. SUSITAIKYTI ir nekovoti, bet mėgautis. Juk, tiesą sakant, tai yra dovana – kelios papildomos  sąmoningo gyvenimo valandos. Kai niekur nereikia skubėti, nieko nereikia vaidinti. Galima jas praleisti su savimi. Susidėlioti mintis, priimti sprendimus. Gulėti ramiai lovoje ir paleisti mintis pasiganyti. Pajutusios laisvę, jos grįš pas savo šeimininką sočios ir laimingos.  

 


  1. PAKEISTI savo nerimą į ramybę ir leisti sau būti čia ir dabar. Akimirkoje, kuri visada yra DABAR, nėra minčių. Kaip nėra ir laiko. Visas problemas kuria mintys. O problemos egzistuoja tik laike. Laikas neegzistuoja, nes visada yra DABAR. Problemos yra neišprendžiamos, nes jos neegzistuoja.  

 


Mintys kyla iš proto. Protas neleidžia jums atsipalaiduoti. Pajutęs nakties laisvę, jis nori viso dėmesio. Nori, kad spręstume jo sukurtas problemas. Tačiau mano protas tai nėra aš. Protas yra mano  ego. Jis negali leisti atsipalaiduoti ir neapgalvoti tokios svarbios temos, kaip tobulai papuošti namai per 4 -tąjį dukrytės gimtadienį. O jei ne, tai dar kas nors pagalvos, kad neturiu skonio. BUM, smūgis ego. 


Jei niekada nepatirčiau nemigos, nežinočiau, kiek galimybių ji suteikia! O kūno nuovargis, mieguistumas yra tik proto išdava. Jei TIKIU, kad esu pavargusi, nes nemiegojau, tai ir jaučiuosi pavargusi. Tačiau jei puikiai praleidau laiką, gavau ypač svarbių gyvenimo valandų dovaną, situacija iš karto pasitaiso. Juk praplepėjusi su mylimuoju visą naktį ir prikūrusi su juo ateities planų, kitą dieną skrajoju tarsi ant sparnų, o ne šliaužioju iš nuovargio, argi ne?:)  Viskas yra galvoje. O protas, kuris gamina mintis, yra tik mūsų įrankis. Mes nesame protas ar mintys! Mes esame jų šeimininkai ir galime jomis naudotis.  


Kai kitą kartą ateis Nemiga, nesakysiu, kad kankinuosi. Sakysiu, o, kaip gerai praleidau laiką. Ačiū, Nemiga, už galimybę.  


Patinka