Apie santykius su PRASME arba: viskas atvirkščiai.

2017 12 15

Ar esate kada nors savęs klausę: kokia mano gyvenimo prasmė?

Kokia viso to prasmė? Kokia mano kančios prasmė? Kam visa tai? Kodėl aš jaučiu tą beprasmybę, tą egzistencinį vakuumą? Kas aš esu ir kur einu? Ir pagrindinis klausimas: kodėl?...

 

Aš dažnai savęs to klausiu. Jau nuo vaikystės pats įdomiausias man klausimas buvo: kodėl? Ne kodėl fiziškai, bet kodėl iš esmės. Kodėl aš gimiau šioje šeimoje, kodėl šiame kūne, kodėl šioje šalyje, kodėl man nutiko tai, kas nutiko, kodėl nenutiko to, ko nenutiko, kodėl... Kokia viso to prasmė?

 

Logoterapija

 

Viktor E. Frankl sukūrė visą prasmės mokslą, kurį pavadino logoterapija. Jo nuomone, viskas ko žmogui reikia, tai surasti prasmę. "Žmogus ieško prasmės", taip vadinasi jo knyga, kurią galima pasiimti bibliotekose. Labai rekomenduoju.

 

Viktor E. Frankl  būdamas žydas savo noru pasiliko Austrijoje ir laukė savo likimo, kuris, be abejo, jį nubloškė į koncentracijos stovyklą. Ten jis išgyveno 4 metus. Stebuklingai išgyveno, nes turbūt nėra baisesnės vietos, kur žmogus gali atsidurti.

 

Didžiausiais sunkumais stovykloje jis įvardina badą (lėkštė vandensriubės ir riekė duonos per dieną) ir nemigą (2,5 metrai lentų gulto 8 vyrams), net neįskaitydamas kasdienio (be jokių išeiginių) sunkaus darbo lauke, žiemą spaudžiant 20 laipsnių šalčiui apsirengus tik skarmalais, be pirštinių, į batus žaizdotas šlapias kojas įsispyrus basnirčia. Neįskaičiuodamas kasdieninio fizinio ir psichologinio smurto, nuolatinės mirties ir skausmo aplinkos, psichologinės įtampos, "nervų karo", nekalbant apie antihigieną ir ligas. Ir visa tai nežinant, kada ir ar kada nors tai baigsis.

 

Baisiau, galbūt, gali būti tik vidinėje koncentracijos stovykloje, tačiau, tai kas vyko ten, negalima palyginti su nei vienu mūsų dienų išgyvenimu.

 

Tačiau V. E. Frankl prasmę rado ir ten. Jis išliko gyvas ir ne tik - išliko žmogumi. Savo kailiu patikrinęs psichologinės teorijos veiksmingumą kančioje.

 

"Žmogui stovykloje galima atimti viską, tik ne paskutinę žmogišką laisvę - priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes."

 

Kai vos paeidamas iš skausmo, nešildomame barake atsikėlęs 5 ryte,  eidavo kelis kilometrus į darbo vietą, jis galvodavo ne apie savo kančią, bet apie tai, kaip visą savo patirtį pateiks logoterapijos kontekstu. Jis įsivaizduodavo esantis ne lauke, stingdančiame šaltyje apsigaubęs skarmalais, persmelktas skausmo, žaizdotas ir utėlėtas, bet šviesioje ir šiltoje auditorijoje, kurioje patogiuose krėsluose sėdintiems susidomėjusiems studentams dėstys, kokia buvo jo kančios prasmė.

 

"Svarbu ne tai, ko mes dar laukiame iš gyvenimo; daug svarbiau tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų!" , sako Viktor E. Frankl.

 

"Reikia ne klausti gyvenimo prasmės, o pajusti, kad mes patys kas dieną, kas valandą esame jo klausiami, kad į jo klausimus privalome atsakyti teisingai - ne svajonėmis ar kalbomis, o teisinga veikla, teisingu elgesiu".

 

"Mūsų aptariamas "gyvenimas" nėra kažkas miglota, šis gyvenimas kas kartą yra labai konkretus, jo keliami reikalavimai mums taip pat labai konkretūs. Kaip tik šis konkretumas ir nulemia žmogaus likimą."

 

"Nereikėtų ieškoti abstrakčios gyvenimo prasmės. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas negali jo gyvenimo pakartoti. Taigi kiekvieno uždavinys toks pat unikalus, kaip ir galimybė jį įgyvendinti".

 

Aš taip pat tikiu, kad prasmė yra visur, reikia tik ją pamatyti. Kiekvienas gyvenimo įvykis, jei tik jis įvyko, jis pasiliko istorijoje, jis niekada nebeišnyks, nes jis buvo ir turi savo prasmę. Iš jų, šių prasmių, ir formuojasi mūsų likimas. Jis formuojasi iš mūsų pačių pasirinkimų. Mažų, mikroskopinių sprendimų, kaip elgtis, ką galvoti, "priimti vienokią ar kitokią nuostatą į duotąsias aplinkybes".

 

Viskas turi savo prasmę, o ją pamačius viskas atrodo kitaip, geriau. Tačiau kaip ją pamatyti?...

 

Logoterapijos metodas

 

Logoterapijos metodas moko apsukti viską 180 laipsnių kampu. Pagalvoti, kas būtų, jei būtų viskas atvirkščiai. Tokiu būdu pabandyti suteikti prasmę tam, kas vyksta. Pavyzdžiui, klausiant gyvenimo prasmės: ne gyvenimo situacija iškelia mums "problemą", bet viskas atvirkščiai: mes esame klausimi tam tikro klausimo. Ką į jį atsakysime? Kitaip tariant, ne mes klausiame gyvenimo: kokia tavo prasmė? Bet mus klausinėja gyvenimas: ką pasirinksi?

 

"Žmogus - tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras; kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose."

 

Ir atsakyti gyvenimui mes galime tik priimdami atsakomybę už savo atsakymus. Žmogaus egzistencijos prasmė - jo atsakomybė už savo pasirinkimus.

 

Kas skatina žmogaus atsakomybę? Logoterapija moko: gyvenk taip, tarsi gyventum antrą kartą. Pirmąjį kartą jau buvai pasielgęs taip, kaip ketini pasielgti dabar. Ar nori padaryti geriau dabar?

 

Kaip priimti atsakomybę už savo gyvenimą?

 

Suteikiant prasmę tam, kas vyksta.

 

Pavyzdys: žmogus nemato gyvenimo prasmės, nes jo mylima žmona mirė nuo vėžio. Jis mylėjo ją labiau už gyvenimą, jis palūžęs. Logoterapeutas klausia: ar būtų geriau, jei būtumėte miręs jūs, o žmona dabar būtų gyva? Žmogus pamąstęs atsako, ne, tai būtų baisu, būtų dar blogiau. Ji kentėtų dar labiau, nei dabar kenčiu aš. Logoterapeutas sako: matote, ji išvengė kančios, jūs ją nuo jos apsaugojote! Žmogus, kuris norėjo mirti, suprato, kad kenčia ne veltui, jis kenčia, kad tos kančios netektų patirti jo mylimajai. Kančiai priskyrė prasmę ir jam palengvėjo.

 

Kitas pavyzdys: Paradoksalus ketinimas.

 

Jei jus kankina nemiga, apsukite viską aukštyn kojomis ir norėkite nemiegoti. Patikėkite, tai veikia. Kai, atvirkščiai, aš bandau užmigdyti savo dvimetį sūnų pietų miego, kas kartą vyksta arši ilga kova reikalaujanti be galo daug kantrybės ir nervų. Kartais valandą, kartais dvi, kol pagaliau užmiega, arba ne. O vieną dieną mes turėjome išvažiuoti ir aš prisėdau kelioms minutėms ant sofos su sūnumi ant kelių galvodama: kad tik dabar neužmigtų, nes mums tuoj reikės eiti rengtis. Ir ką galvojate? Po kelių minučių išgirdau lygų ir ramų kvėpavimą. Be kovos, nors ir labai ne laiku.

 

Paradoksalus ketinimas - norėti atvirkščiai, nei paprastai norėtumėte. Jei stipriai mikčiojate - norėkite mikčioti. Jei prakaituojate - norėkite kuo daugiau marškinėlių šiandien priprakaituoti. Jei raudonuojate kalbėdami viešai - norėkite raudonuoti. Prisiėmus atsakomybę už tai, kas vyksta, apvertus tai, ko jūs siekiate aukštyn kojomis ir suteikus tam prasmę, visa situacija stebuklingai įgauna visai kitą spalvą - pasiaukojimo, patirties, dvasingumo, galų gale - jumoro spalvą.

 

Egzistencinis vakuumas taip pat yra kančia. Kokia gali būti jo prasmė? Simonas knygoje "Žmogus su šuneliu" rašo, kad vakuumas, tamsa, kitaip - depresija, beprasmybės būsena, kurioje žmogus atsiduria, yra tuščias indas. Kas tuščia, turi būti užpildyta, tačiau tos tuštumos pojūtis yra labai nemalonus. Tik prisiėmus atsakomybę už tuštumą, nėrus į ją, nesipriešinant jai, bet suteikus jai prasmę ji ims pildytis ir tuštumos pojūtis išnyks.

 

Taigi, reziumuojant: Gyvenimo prasmė yra prisiimta atsakomybė už tai, kas vyksta. Atsakomybės prisiėmimas suteikia tam prasmę. O visa tai pamatyti galima situaciją apvertus aukštyn kojomis.