Sandra Bernotaitė. Dioniso barzda.

 

 

 

 „Ada vos nepradūrė skylės dėdama varnelę ant „nevedęs ar netekėjusi, ėmė teirautis, kodėl nėra langelio „turinti daug seksualinių partnerių, jeigu tai akivaizdžiai svarbu parduodant batus, ir kodėl rašoma, „mėnesinės  pajamos. Ją papiktino žodis mėnesinės batų prekybos centre“.  p. 117.

Ši, atrodo,  nereikšminga citata parodo visą šios knygos esmę. Ji (knyga) taip pat vos nepraduria skylės skaitytojo smegenyse, trindama vis toje pačioje vietoje. Trina, trina ir trina, nuo pradžios iki galo, ratu ir ratu, kol skylė tikrai atsiranda ir tada ji pasiduoda: 

„Mes pasiklydome ne fizinio pasaulio gatvėse –  savo teorijose, beprasmiškuose išvedžiojimuose.p. 243.

Reikia pripažinti, kad knyga labai originali. Tokios, nei panašios, neteko skaityti. Knygos viršelyje  pačios autorės veidas šviečia žalia akimi, o turinys taip viešai išjaustas, aptartas ir iki smulkmenų apgalvotas, kad, tikrai, atrodo, apėmei į rankas tobulą šedevrą. Juk tiek kartų perrašyta, tiek brandinta, tiek meilės įdėta, kad tikiesi nerti į tobulą pasaulį. Tas knygos pasaulis yra tobulas ta prasme, kad klaidos tenai nerasi. Nei stiliaus, nei kalbos, nei gramatikos; visos raidelės ir taškeliai sudėlioti ten, kur reikia. Skaitant jaučiasi, kad tai nėra atmestinė ar paskubėta knyga. Ji yra būtent tokia, kokią autorė ją ir norėjo sukurti.  

Ir kaip gi galėtų būti kitaip, juk joje, atrodo, sudėta viskas. Visa kada nors perskaityta autorės išmintis, bet plagiato ji neslepia, o anaiptol, knygos nugarėlėje savo ranka parašo:   

„Originalumas seniai neteko prasmės. Tik plagiarizmas prasmingas

 

Jau nuo pat pirmo puslapio pasigirsta nekantrios autorės balsas, sėjantis išmintį („Atrodo, kad siekiama atvirkščio dalyko  – bjaurumo. O tai lengvai pasiekiama. Bjaurumas – tai ir abejingumas.“ , p. 1), kuris (autorės balsas) vėliau tiesiogiai ar netiesiogiai užima didžiąją dalį knygos. Darosi įspūdis, kad ji būtinai turi pasisakyti ką žino,  net ima pirštis mintis, kad net ir trys knygos veikėjai, nuolat skausmingai geidžiantys vienas kito, yra pati autorė trijose asmenyse.  

Kostas - gyvenimo malonumų vergas, menininkas (fotografas), laimingas, per daug nesigilinantis gėjus; Ignas - šaltas ir ciniškas filosofas, turintis ateities karjeros perspektyvų; ir Ada, mergina, kuri desperatiškai trokšta būti mylima, bet savęs nemyli taip labai, kad nuolat įsivelia į santykius, kuriose yra išnaudojama ir todėl iš visos trijulės kenčia labiausiai.  

Ada  keista būtybė atrodo, autorė negali apsispręsti, kokia ji iš tikrųjų. Kartais ji aprašoma kaip graži mergina, bet paskui detalizuoti jos išvaizdos bruožai niekaip nesiasocijuoja su grožiu:  

Iš veidrodžio nusišypso išbalęs veidas, neryškiais antakiais, balzganomis lūpomis –  sergantis veidas – tokia ji atrodo be makiažo, tokia nedrįstų rodytis gatvėje. Nors, kai pagalvoji, juk toks nesveikas ir yra jos tikrasis veidas.  p. 42.  

„Galbūt Gerda ir senstelėjo, bet juk dukra tikra gražuolė, dukra puošia ir jaunina!“  p. 44.  

Oda nebeatrodė tokia lygiai įdegusi, kap anąkart prietemoje, bet grublėta, išberta apgamėlių, randelių, raukšlelių ir kapiliarų.p. 80.  

O gal Ada negraži mergina iš Negražių Mergaičių miesto, bet autorė ją mato gražią, nes ji net bando ją reabilituoti vadindama „pagerinto grožio ir tai viską paaiškina?

Jos figūra liudija apie kitokį, pagerintą grožio archetipą: ne riebalų sankaupos ir pieno liaukos, o išlaki, siaurių klubų moteris, į kurią žiūrint iš nugaros dingteli, jog tai  –  vaikinas.p. 81.  

Taip pat keistas ir jos elgesys kartais ji įsileidžia į save bet kurį, kuris tik pamoja pirštu ir pažada tikimybę ją mylėti,  o kartais jai nepakeliui su draugėmis, kurios po klubo vedasi namo nepažįstamuosius:  

Ada neturi skaisčiaminčių draugių, su kuriomis tai daryti būtų saugu: merginai, neketinančiai iš vakarėlio važiuoti pas ką nors dulkintis arba parsitempti ką nors pas save dėl to paties vienkartinio pasismaginimo, aktualu rodytis viešumoje su vaikinu, kad visi manytų, kad ji užimta.p. 76.  

„Sunkiai suvokiamas šitas entuziazmas, bet reikia įsivaizduoti, kiek kartų ši mergina šoko heteroseksualų klube, kiek kartų medžioklė nenusisekė, kiek kartų parsivedė paryčiais nevykėlius, apsinarkašinusius romantikus, kurie joje nepaliko nieko, išskyrus didėjančią egzistencinę skylę, kaip pasakytų Ignas.  p. 87.  

Ada vienintelė iš trijulės neturi pavardės. Kostas Grigas, Ignas Dagys ir tiesiog Ada. Pavardės nedavimas tarsi sąmoningai nutraukia jos ryšius su gimdytojais, nors knygoje minima tik mama. Ados ir jos mamos santykiai ypač komplikuoti. Peršasi prielaida, kad nemylėti savęs ją išmokė mama. Kas gi daugiau, jei ne mama? Mama Ados nemyli, todėl Ada nemyli savęs. Arba myli ne taip, kaip turėtų mylėti. Ados mama ja, kaip visi kiti, tik naudojasi. Ji yra iš tokio tipo moterų, kuriai turėti vyrą ir jaustis geidžiama yra svarbiau, nei dukros gerovė. Tokios moterys save vertina pagal tai, kiek labai ją myli vyras. Jei nemyli, tada ji nurašyta depresija ir kančia. O tokių ir nemyli, nes jos negali duoti, tik imti.  

Nors negalima sakyti, kad Ados mama visai nemyli dukros. Ji Adą nuo ankstyvos jaunystės išmoko to, kas jos manymu, gyvenime svarbiausia vilioti vyrus. Tą Ada ir daro, tačiau, kaip ir kiekviena brukanti save visiems mergina, slapta svajoja, kad vienas iš jų visgi liks su ja. Pamils ją iš tikrųjų. Ji taip trokšta būti mylima, kad net nuoširdžiai priima meilės surogatą, siūlomą jai gėjaus Kosto ir ciniško gyvenimo eksperimentatoriaus Igno. Ada nežaidžia. Mamos primestas modelis jai netinka. Todėl nuo tokio ryšio ji kenčia tik dar labiau.

 

Visoje knygoje Ada desperatištai trokšta permiegoti su abiem vaikinais. Jai atrodo, tai ir tik tai viską pakeistų, nors iš tikrųjų tik kelia šypseną, nes akivaizdu, kad nieko nepakeistų. Adai atrodo, kad jei vaikinai ateitų pas ją, jie ir liktų, būtų jos. Kostas žaidėjas, jam reikia Igno, dėl jo jis priimtų ir Adą, bet Ignas stabdo, nes jam to nereikia. Jam patinka tik stebėti, kankinti ir stebėti. Jie glaudžiasi, jie bučiuojasi, Ignas miega Ados lovoje, bet niekada nieko daugiau. 

Bet ar tikrai? Ados kančia vis tęsiasi ir tęsiasi, bet staiga ką randame 144 p.?  

„Atsiduodanti Ada užsimerkusi murkė.  

Ir viskas, likę 100 puslapių toliau ta pati kančia, lyg nieko nebūtų atsitikę, o apie tą sakinį (įvykį?) daugiau nei žodžio. Čia lyg pragare, nori ištrūkti, blaškaisi, kenti, bet kai staiga durys į laisvę atsidaro, niekur nebeini, nes esi per daug užsisukęs savo geismuose.  

O gal, jei pats faktas įvyko, autorė ir norėjo pabrėžti, kad, skirtingai nei atrodo Adai, tai nieko nepakeis? Šis faktas leidžia daryti prielaidą, kad iš knygos (sąmoningai?) iškastruota siela. Pabrėžiama tik kūnas, ir tik kūno malonumai ir kūno geiduliai (tačiau, įdomu: jokių atvirų sekso scenų). Visuose 243 puslapiuose trinama viena ir ta pati vieta, kurios vietoje maždaug apie 115 puslapį jau atsiranda skylė.  Ta skylė skausminga, nemaloni, gyva žaizda. Ar tai autorė leidžia pajusti savo žaizdą?  

Tačiau pafantazuokim. O jei istoriją apverstumėm ir ji būtų ne apie gėjų, vojeristą ir nelaimingą kiekvienam atsiduodančią mergaitę, bet apie dvi vienuoles ir kunigą, vienos šeimos narius, seseris ir brolį, kurie, savo šeimos ar aplinkybių pastūmėti, bando išspręsti savo asmenines psichologines problemas per bažnyčią (kai čia –per seksą). Jie desperatiškai ieško tikėjimo, kankina save ir baudžia, bet niekaip, na niekaip negali atrasti ryšio su Dievu. Ar tada knyga, irgi trinanti vienoje vietoje, iškastravusi kūną, o palikusi tik sielą, būtų priimtinesnė?

Gal.  

Ne tik įvykęs, neįvykęs, ar įvykęs, bet neužfiksuotas, Ados ir Igno pasimylėjimo faktas trukdo sekti pasakojimo mintį. Knyga persisunkusi prieštaravimais. Pavyzdžiui, veiksmo vieta daugelyje vietų lieka neaiški, nei kada, kaip ar kodėl jie atsiduria Negražių Mergaičių Mieste arba Globapolyje. Nesuprasi, kur jie dirba, nes priešpiečius valgo tai ten, tai ten.   

Regis, turėjo būti kažkokia vientisa istorija, tačiau, iškastravus kūrinio sielą, liko tik braškantys jos griaučiai. Skyriai, sąmoningai ar ne, sumaišyti, todėl kiekvienas iš jų tampa atskira istorija, mažai susijusi tarpusavyje.  

Knygos pavadinimas paaiškėja perskaičius knygą. Dioniso barzda, kurios jis neturėjo, simbolizuoja priedangą, kurią dažnai naudoja nenorintys viešintis ar net sau neprisipažįstantys gėjai. Jie bendrauja su merginomis, veda, susilaukia vaikų. Dioniso barzda tapo Ada.  

Ši knyga tikrai yra unikali, jos poveikis skaitytojui yra ypač keistas. Jei apie 115 puslapį jaučiau smegenyse pratrintą skylę, nuo 130 puslapio kažkas pasikeitė. Tarsi pakeičiau matymo kryptį į prieš mane bėgančias raides ir nepajutau, kaip įsijaučiau. Nustojau ieškoti neatitikimų, nelogiškumų, auksinių minčių ar laukti kokių nors konkrečių įvykių. Tiesiog skaičiau ir pradėjau jausti skaitymo malonumą, veide išsilygino visą laiką iki tol skaitant suraukti antakiai ir net atsirado šypsena... 

Pavyzdžiui:

„Gyvenimas –  tai fantastiška diskoteka, už kurios pulto kiekvienas pats sau – DJ Genijus. Pasaulis –  milžiniška šokių aikštelė, kurioje ekstazės apimti mėgėjai dalinasi vienas su kitu viskuo, ką turi ir ko neturi. p. 167.  

Patiko mintis, kad jei pagal Maslowo piramidę aukščiausias žmogaus poreikis yra kūryba, saviraiška, esanti virš fiziologinių, saugumo, meilės ir pagarbos poreikių,   visai logiška, kad kūrėjas, menininkas turėtų siekti ne praturtėti iš savo kūrybos, bet tik praturtėjęs ir patenkinęs kitus savo poreikius imtųsi kurti.  

Jeigu kultūra yra viskas, ką sukuria žmogus, tuomet kūryba yra gyvenimas, o gyvenimas –  kūryba, ir tuomet kiekvienas menininkas turėtų pats susimokėti už galimybę kuri  –   juk tai jo saviraiška, jis tai daro savo paties labui, todėl į susimokėjimą reikėtų žiūrėti realistiškai. p. 135.  

Įdomu, aktorius moka žiūrovui, o autorius –  skaitytojui?  

Tai būtų logiška, nes panašu, kad autorė nesiekia, kad skaitytojas suprastų, ar kad jam patiktų, nes gausiai naudojamų nežinomų žodžių neaiškina, tačiau mielai paaiškina, tai, ką skaitytojas turi suprasti, pvz,  kad masala yra arbata su prieskoniais, virta piene. Rodosi, kad jai nereikia būti suprastai, bet reikia būti išklausytai. Kad ši knyga yra ne tam, kad ją skaitytų masės, bet tam, kad ji būtų parašyta.  

Įdomi ir iškelta vojerizmo teorija, kurią knygoje kuria Ignas (autorė). Kai kurios mintys pasiekė gavėją –  realiam mano gyvenime vojeristai tarsi išlindo iš šešėlio ir pasidarė matomi.  

Įdomi mintis pasirodė ir ta, kad akimirkoje, tikrovėje, DABAR, nėra gyvybės, nes judesys yra veiksmas iš taško A į tašką B, sustanginta sekundė  (nuotraukoje) neturi gyvybės, nes tą pačią sekundę negali būti „ir vienoje, ir kitoje vietoje". p. 168.  

 

Tačiau, apie 205 puslapį jau vėl kirbėjo mintis –  nebegaliu, kaip apsibodo.  

O 218 puslapyje aplankė paskutinė  mirštančio (baigiančio skaityti) skaitytojo mintis  –  DAROSI BLOGA...

 

Pagaliau įveikus (negaliu sakyti, perskaičius, nes tai buvo kova)  knygą, prisibraukius (tai knyga, kurios, matyt, neįmanoma perskaityti neprisibraukius) tobulai sukonstruotų sakinių, auksinių minčių ir nelogiškų prieštaravimų, jos ploni viršeliai  tapo tokie pavargę, nuskaityti, kad nejučiomis kilo asociacija su nuskaitytu, nunaudotu, pavargusiu Ados kūnu. Visai nesinorėjo šios knygos skaityti atsargiai. Norėjosi ją lamdyti, braukyti, mėtyti. Autorės žalia akis, šviečianti iš viršelio, į kurią skaitant vis norėjosi žvilgčioti, taip pat, kaip ir knyga, tapo perskaitoma tai va, ką ji norėjo pasakyti. Tai va toks, jos paskutinis, iki smulkmenų išpjaustytas ir apgalvotas kūrinys.

 

Neapsiimsiu jo vertinti. Aišku tik viena, rašymas – tai psichoterapija. Narcisizmas. Autorė turėtų dabar susimokėti? O jei rimtai, gerus kūrinius rašytojai rašo iš gilios vietos, iš ten, kur skauda labiausiai. Tik ką gavau aš,  ar daug išmokau iš to išminties kratinio, pervirtos košės, pateiktos čia? Negaliu sakyti, kad nieko, tačiau daugiau sužinojau apie pačią autorę. Taigi, kas gi gali vertinti, kai žmogus rašo, ką skauda? Ir rašo ne bet kaip, bet rašo tobula kalba ir išpuoselėtais sakiniais. Tuomet gali tik pasirinkti, skaityti, arba ne. Jei tau skauda panašiai – skaityk. Arba dar geriau, – rašyk, kur skauda pačiam.

Tikrai padės.