Rašytoja Rūta Mataitytė: Myliu savo istorijas ir noriu, kad skaitytojai jas pamiltų.

2017 12 01


Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau!

 

Ar prisimenate jausmą, kai pirmą kartą į rankas paėmėte savo pirmąjį romaną?

Tiesą pasakius, man labiau įstrigo kiti su pirmąja knyga susiję momentai – žinia, kad leidykla ketina imtis leidimo, vėliau – pranešimas, kad knygą parėmė Kultūros ministerija, o labiausiai – ta akimirka, kai nusiunčiau paskutinį pataisymą ir leidykla atsakė, kad jau per vėlu, nes rankraštis jau spaustuvėje, pamenu, kaip tada daužėsi širdis. Šios akimirkos man buvo stipresnės nei pačios knygos paėmimas į rankas. Gal apskritai gyvenime esu mažiau jautri fiziniams išgyvenimams, todėl spaustuve kvepiančio produkto laikymas, ką labai sureikšmina daugelis rašytojų, man buvo mažiau svarbus. Tačiau labai gerai pamenu, kaip paskui visą savaitę tą knygą skaičiau ir ieškojau, kas negerai. Ir radau vietų, kur tikrai buvo negerai, dėl to man buvo siaubingai nesmagu, jaučiausi, kad nepakankamai gerai atlikau darbą. Taigi, pirmosios knygos leidimas man susijęs su daugybe sunkių išgyvenimų, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad nepatyriau ir didelio džiaugsmo. Juk tai mano pirmagimis, todėl šis romanas man išliks mylimiausias, nors per laiko ir patirties prizmę matau, kad literatūrine prasme tai anaiptol nėra labai stiprus kūrinys.

 

Kada pradėjote rašyti? Ar visada žinojote, kad knygas, kurias rašote, išleisite?

Nuo pat mažens į kalbą žiūrėjau kūrybiškai ir tikėjau, kad iš to galima kažką sukurti – eilėraštį, novelę, apysakėlę, bet ne daugiau. Būtent tokius mažyčius kūrinėlius rašinėjau visą vaikystę ir jaunystę, bet man nelabai sekėsi, nesu sutverta trumpiesiems žanrams. O į romano rašymą žiūrėjau atsargiai, man tai atrodė kažkas dieviška, ne tokiems paprastiems eiliniams kaip aš. Bet vieną dieną tiesiog sėdau ir pradėjau. Tiesą pasakius, pirmiausia svajojau, kad iš to, ką rašau, turėtų būti pastatytas filmas, mąsčiau ne eilutėmis ir puslapiais, o kino scenomis, iš dalies tai ir atsispindi romano dėstyme bei stilistikoje. Apie knygos išleidimą ilgai nedrįsau pagalvoti, man tai tebebuvo kažkokia tolima aukštuma, skirta ne man. Na, o kai jau patikėjau, kad turiu produktą, kuris gal galėtų būti aktualus leidimui, kreipiausi į vieną leidyklą. Kadangi jau ilgą laiką gyvenu užsienyje, lietuviškų leidyklų profiliai man buvo nelabai pažįstami, tad išsirinkau vieną, kuri man buvo labiausiai prie širdies, ir parašiau. Netrukus susilaukiau kvietimo į pokalbį. Leidyklos redaktorius man atsakė, kad rankraštis tikrai vertas išleidimo, bet reikia jį dar daug tobulinti. Gavau krūvą patarimų ir vėl kibau į darbą. Vėliau tą romaną vis dėlto išleido kita leidykla. Rimčiau pasidomėjusi supratau, kad ta pirmoji mano knygai net netiko, tiksliau, aš jiems netikau pagal profilį, bet labai džiaugiuosi, kad jie taip draugiškai ir geranoriškai mane priėmė ir pastūmėjo teisinga linkme. Kelias iki išleidimo, nebūtinai pirmosios knygos, tikrai nėra lengvas, tai reikalauja ir užsispyrimo, ir ištvermės, gal reikia ir truputį sėkmės, bet visų pirma turi būti kūrinys, kuris gali sudominti skaitytoją. Nemėgstu verkšlenimų, kad va, parašiau gerą kūrinį, o juo niekas nesidomi. Nesąmonė, gerais kūriniais domisi, reikia tik dirbti.

 

Žmonės, kurie nusprendžia parašyti pirmąją savo knygą, paprastai išgyvena kažkokį lūžį savo gyvenime. Ar jums taip pat prireikė to lūžio?

Net nežinau, ar galima sakyti, kad tuo metu man įvyko didelis lūžis, gyvenime didelių pokyčių neįvyko, bet pripažįstu, kad psichologiškai išgyvenau sunkų laiką. Buvo susikrovę daug įvairių nuoskaudų, bėdų, o pati didžiausia – kad sėdėjau prie architektės diplominio darbo, kuris man nebekėlė džiaugsmo, tik nusivylimą ir abejingumą, tad jaučiausi iš dalies palūžusi. Kita vertus, mano aprašyta istorija nebuvo to laikotarpio išgyvenimų rezultatas, mintyse aš ją pamažu kūriau labai ilgą laiką, gyvenimas tik privertė būtent tuo metu sėsti ir viską užrašyti, nors tai man buvo pats netinkamiausias metas, nes visą savo laiką privalėjau skirti diplominiam darbui. Kelis mėnesius atėjusi braižyti sėdėdavau prie savo darbo stalo ir rašydavau romaną, o bendramoksliams meluodavau, kad darau projekto aprašymą. Net sunku patikėti, kad galiausiai tą projektą apsigyniau ir gavau diplomą, kurio man nebereikia.

 

Kiek laiko ją rašėte? Koks buvo jūsų pirmosios knygos rašymo „receptas“?

Rašydama pirmąją knygą aš kartu ir mokiausi rašymo, todėl procesas vyko tikrai ilgai. Na, patį istorijos pagrindą surašiau gana greitai, bet kad tekstas įgautų grožinės literatūros kūrinio formą, prireikė poros metų. Labai daug pasimokiau ir iš redaktoriaus. Gerai įsiminiau tą dieną, kai į rankas gavau rankraštį po redagavimo. Pamenu, atverčiau, peržiūrėjau keletą puslapių, tada vėl užverčiau ir pasakiau sau, kad viskas, daugiau niekada nieko neberašysiu. Tekstas buvo pilnas gana stiprių komentarų, kad prirašiau nesąmonių, nusišnekėjau, nusivažiavau. Buvo sunku ir skaudu, vėliau redaktorius netgi atsiprašė, bet aš ant jo nepykau, net mielai duočiau jam redaguoti kitą savo rankraštį. Kiekvienam kūriniui reikalingas blaivus, kritiškas žvilgsnis. Manau, griežtas redaktorius rašytojui yra dovana. Žinoma, redaktorius irgi turi būti menininkas, ne bet kas juo gali būti.

Vėliau visi mano kūrybiniai procesai tapo labai skirtingi, kai kas įvyksta visiškai nesąmoningai, kai kas mano pačios pasirinkta. Kurti kūrinius pagal tą patį receptą man būtų nepriimtina, tikiuosi, niekada netapsiu rašytoja, kuri kepa vienodus blynus. Norisi, kad skaitytojas, imdamas į rankas naują mano knygą, nežinotų, ko galima tikėtis. Komerciškai tai labai nepalanku, nes nesusikuriu pastovios skaitytojų grupės, bet apie tai aš mažiausiai galvoju, man svarbiau būti įdomiai ir nesikartoti, jei ne kitiems, tai bent sau pačiai. Ir tas komentaras, kurį karts nuo karto išgirstu, kad mano dvi knygos buvo tokios skirtingos, lyg jas būtų parašę du autoriai, man yra komplimentas. Kita vertus, nuo savęs ir nuo savo vertybių nepabėgsi ir iš savo odos neišsinersi, tad kažkas neišvengiamai kartojasi, nori to ar ne.

 

Ar jūs taip pat, kaip ir jūsų herojė Lina, vaikštote basa per sniegą? Ar jūsų pirmojo romano siužetas kiek nors susijęs su jūsų pačios gyvenimo istorija?

Jei nepaisysime tokių faktų, kaip emigracija, kai kurios šeimyninės detalės, vaikystės prisiminimai, romano siužetas su mano gyvenimo istorija nėra susijęs. Tačiau po sniegą aš tikrai bėgioju, tai man teikia ekstazę, o jei tektų patirti tokius stiprius išgyvenimus, kaip mano romano veikėja Lina, manau, kad tame rasčiau ir nusiraminimą. Bėgdama basa per sniegą pajuntu ir tyrą džiaugsmą, ir aštrų skausmą, džiaugiuosi tuo, kas neapčiuopiama, o skauda todėl, kad pati tai pasirenku. Ir tai suteikia pasitenkinimą.

 

Jūsų pirmojoje knygoje „Svajonė apie sniegą“ mane nuolat stebino kuriami dialogai. Nežinau, gerai tai ar blogai, tačiau niekada negalėjau atspėti, ką dialogo dalyviai pasakys. Jų mintys šokinėjo keistai, neprognozuojami, kaip teniso kamuoliukai, todėl kilo klausimas, gal tai yra norvegų kalbos ypatumai?

Ne, tai visai ne norvegiška įtaka, tai universalu visiems žmonėms, pabandysiu paaiškinti viską nuo pradžių. Dialogai man yra labai svarbus romano elementas, skiriu tam daug dėmesio, tiek skaitydama, tiek rašydama. Dėl savo dialogų esu labai dėkinga vienam kritikui. Kai dar tik buvau pradėjusi rašyti, 2010-aisiais, dalyvavau literatūriniame konkurse. Parašiau apsakymą, kuris susilaukė nemažai teigiamų atsiliepimų, ypač vienas vertintojas parašė daug „ach“, „ohoho“, „puiku“, stipru“, bet pabaigoje, kaip ir pridera patyrusiam kritikui, suraitė ir vieną neigiamą pastebėjimą. Būtent už to užsikabinau, nuodugniai išsiaiškinau, ką jis turi mintyse, ir jis man davė daug geranoriškų patarimų. Kalba ėjo būtent apie dialogus. Nuo tada pradėjau stebėti, analizuoti, mokytis, bandyti. Laimė, turiu tam puikias sąlygas – juk mano kasdieninis darbas yra daugiausia dialogų vertimas, tad medžiagos analizėms turiu į valias. Kalbėdami mes visada prasilenkiame, pateikiame visai ne tuos atsakymus, kurių iš mūsų tikisi, ir patys sužinome tai, ko net nelaukėme. Iš dalies vyksta nesusišnekėjimas, kartais visiškas chaosas, tačiau galiausiai mes vis dėlto vienas kitą suprantame ar bent jau tariamės, kad supratome. Jei manimi netikite, įrašykite atsitiktinius pokalbius ir pasianalizuokite. Šia tema net yra parašyta mokslinių darbų. O ką mes turime literatūros kūriniuose, iš dalies ir filmuose? Ten vaizdas priešingas, dialogai nuoseklūs, logiški, meniškai sudėlioti, todėl jie nenatūralūs, tas teniso kamuoliukas lekia būtent ten, kur veikėjas taikėsi, ne, atsiprašau, ne veikėjas, o autorius. Autorius valdo viską, ir tai man nepatinka. Tai mane neretai erzina kitų autorių kūriniuose, net labai gerų autorių. Rašytojai bando sukrauti į dialogą per daug faktinės informacijos ir palieka per mažai emocijų, ekspresijos, kalbos ypatumų, viskas lyg perkramtyta, kad neliktų nesusipratimų, todėl dialogai tampa blankūs, nuobodūs, galiausiai nebesupranti, ar skaitai dialogą, ar vidinį monologą. Taip, mano dialogus kai kurie įvertina kaip per daug paviršutiniškus, bet iš tiesų mes ir šnekame paviršutiniškomis frazėmis, o giluma slypi už jų, tik iki jos reikia prisikasti, o tai jau skaitytojo, ne autoriaus ir juolab ne veikėjo darbas.

 

Sako, kad kiekvienas skaitytojas toje pačioje knygoje gali rasti skirtingus dalykus, kartais tokius, apie kuriuos autorius net neįtarė. Tačiau mane domina, o ką jūs pati norėjote pasakyti skaitytojams savo pirmuoju romanu? Kokia yra pagrindinė jūsų kūrybos mintis?

Manau, visi, kas romaną skaitė, pritars, kad jis yra liūdnas, istorija skaudi ir ganėtinai tamsi. Ir vis dėlto drįstu prisipažinti, kad tuo kūriniu siekiau perteikti šviesą ir džiaugsmą. Kai kurie su tuo kategoriškai nesutinka, teigia, kad ten tiek nelaimių, tiek ligų, ir galiausiai dar viskas užsibaigia mirtimi. Tada atsakau, kad mūsų visų gyvenimas užsibaigs mirtimi, ir vis dėlto jis mums patiems neatrodo liūdnas. Istorija romane truko devynerius metus – būtent tiek daviau savo veikėjams, kad patirtų džiaugsmą kartu. Ir aš tikrai tikiu, kad jie kartu buvo laimingi, net tada, kai kentėjo, na, visai taip, kaip bėgant sniege – junti skausmą, bet džiaugiesi. Yra skaitytojų, kurie sako, kad aš žiauri, galbūt tai tiesa. Vis dažniau kyla mintis, kad buvau neatsakinga, nes kai kurie prisipažįsta, kad skaitydami labai kenčia. Rašydama tiesiog nenumačiau pačių stipriausių reakcijų. Tikslas buvo parodyti, kad ir skausme yra džiaugsmo. Dabar gal elgčiausi kitaip. Ir vis dėlto negaliu sąmoningai išskaičiuoti, kiek kokių emocijų gali sukelti kūrinys, ir pagal tai atseikėti teisingą kiekį skausmo ir džiaugsmo. Kai knyga buvo ruošiama leidimui, reikėjo vienu sakiniu ją apibūdinti. Dabar tiksliai nebepamenu, kaip mintį suformulavau, bet esmė buvo ta, kad mūsų gyvenimą valdo likimas, kurio mes negalime pakeisti, tačiau savo pastangomis ir gerumu galime padaryti, kad tą likimą kitam būtų lengviau nešti. Ir kita, ką stengiausi pasakyti – kad visa mūsų praeitis yra svarbi, ar ji džiaugsminga, ar liūdna, negalime jos atsikratyti, ji mus formuoja kaip asmenybes, būtent apie tai daug kalbu savo knygoje.

 

Sakote, kad visuose romanuose norite parodyti džiaugsmą, nors ir skauda. Kiek jums svarbus, reikalingas, yra skausmas? Ar tik per skausmą yra įmanoma laimė?

Manau, skausmas yra labai svarbi mūsų egzistencijos dalis. Per skausmą į gyvenimą ateiname, per skausmą stumiamės pirmyn. Aš ir savo vaikų nebandau apsaugoti nuo skausmo, daug svarbiau išmokyti juos tą skausmą iškęsti. Kai jie serga, daug apie tai kalbamės, tikiuosi, kad tai juos grūdina ir padės ateityje. Kūryboje skausmas man irgi padeda išryškinti tai, kas gyvenime svarbiausia, ir parodyti veikėjų charakterį. Nors turiu pripažinti, kad rašydama pamažu mokausi užapvalinti aštriausias kančios viršūnes, bandau kitaip išreikšti savo idėjas, nebenoriu per daug skaudinti skaitytojų. Kai kurie mane aktyviai atakuoja prašymais – tik neberašyk tokių tragiškų istorijų, būk švelnesnė. Todėl stengiuosi, bandau.

 

Kaip jums gimsta knygos idėja? Ar ji yra viena, visos jūsų knygos yra vienos idėjos tęsinys?

Mano knygos nėra tipiškos meilės istorijos, bet iš tiesų aš irgi rašau apie meilę, būtent tokią, kokią aš ją įsivaizduoju. Aprašau žmogaus pastangas daryti kitą laimingą ne pagal visuotinai priimtas romantines normas, o pagal to konkretaus žmogaus poreikius.

Kita svarbi tema – tai šeima. Tiesą pasakius, tai supratau tik žymiai vėliau, iš pradžių man atrodė, kad šeima, vaikai – tai tik šalutinės temos, bet kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad būtent tai yra mano kūrybos esmė. Galutinis supratimas atėjo, kai pernai per interviu manęs paklausė ar tiesa, kad šeima ir kūryba man svarbiausia. Tą akimirką pati sau pripažinau, kad tai visiška tiesa. Jei atsiversite bet kurios iš mano keturių knygų pabaigą, paskutinius puslapius, įsitikinsite, kad visur kalbu apie vaiką. Net nežinau, kaip tai paaiškinti, nes tai nebuvo sąmoningai pasirinkta. Gal tai mano parašas?

 

Jūs gyvenate Norvegijoje. Viena išeivijos rašytoja yra pasakiusi, kad rašymas emigracijoje yra bėgimas nuo kasdienybės. Ar jūs su ja sutinkate?

Negaliu šio teiginio užginčyti, nes jei kažkas tai pasakė, vadinasi, tam žmogui būtent taip ir yra. Kai kurie emigracijoje kuriantys rašytojai dar sako, kad kurdami jie bando užpildyti tą tuščią vietą, kuri atsirado, kai jie paliko savo šalį, nes jiems nuolat kažko trūksta. Dar kitiems rašymas yra kaip sielos terapija, ir nieko čia bloga, tai jų pasirinkimas. Man pačiai yra kiek kitaip. Gyvendama emigracijoje niekuomet nejutau, kad man kažko trūksta. Na taip, yra ilgesys, bet nevertinu to kaip trūkumo, veikiau priešingai – tai dar viena patirtis, kurios nebūčiau turėjusi, jei būčiau gyvenusi Lietuvoje. Ir tai man svarbu tiek gyvenime, tiek kūryboje. Mano kūriniai gimsta iš nuosavų patirčių, kurias aš supinu į naujas istorijas. Paradoksas, bet kuo daugiau rašau, tuo stipriau tikiu, kad sėkmingai galėčiau gyventi nerašydama, tiesiog įsisąmoninau, kad tai nėra ta gyvenimo dalis, kuri man būtina, kad būčiau laiminga. Tiesiog matau, kad man tai sekasi. Tas šūkis, kurį kartais mėgsta numesti kritikai: jei gali nerašyti, nerašyk – man neatrodo teisingas. Kodėl turėčiau nerašyti, jei turiu ką pasakyti ir man pavyksta?

 

Jūs rašote tik storas knygas. Kodėl?

Įdomus klausimas. Teiginys iš tiesų nėra visiškai teisingas, pavyzdžiui, esu išleidusi „Laiškus“ – tai visiškai plonytė knygelė, kurios kai kurie net romanu nevadina. Turiu ir dar vieną panašios apimties rankraštį, kurį būtent dėl mažos apimties kol kas sunkoka išleisti, leidyklos sako, kad tai būtų per plona knyga.

Na, o kai tai pasakyta, galiu pripažinti, kad vis dėlto man labiausiai patinka rašyti didelės apimties kūrinius. Ir tai man geriausiai sekasi. Nors esu parašiusi ir novelių, vis dėlto trumpoji proza nėra mano arklys. Gyvenime viską darau lėtai, susikaupusi, neskubėdama, mėgstu gilintis, knistis iki gilumos, ir patirtis rodo, kad toks darbas pagimdo didelės apimties kūrinius. Tačiau aš nebijau, kad jie per dideli. Nemanau, kad apimtis yra lemiamas faktorius, svarbiau, kuo tos apimtys užpildytos. Turiu pavyzdžių, kur ir 150-180 puslapių knyga atrodo per stora, nes joje nieko nepapasakota, o būna 500-600 puslapių kūrinių, kur nė vieno puslapio negalėtum išmesti. Rašydama aš stengiuosi nuskusti tai, kas, mano manymu, yra nebūtina, bet visai ne tam, kad knyga būtų kuo plonesnė, o tam, kad kūrinys nebūtų prikištas to, ko nereikia. Nebepamenu, kas tuos žodžius pasakė, bet visada stengiuosi vadovautis mintimi, kad geras kūrinys ne tas, prie kurio nebegali nieko pridėti, o tas, nuo kurio nėra ką atimti.

 

Ką rašote dabar?

Taip, dabar vėl rašau. Vien tai, kad apskritai rašau, yra svarbiausia, bent jau man. Rašau tada, kai jaučiu ir žinau, kad turiu ką pasakyti. Neketinu skaitytojų kankinti vien todėl, kad noriu išsikalbėti ar neturiu kuo užpildyti savo gyvenimo. Myliu savo istorijas ir noriu, kad skaitytojai jas pamiltų. Jei žinau, kad skaitytojai skaito, džiaugiasi, verkia kartu, jei mano knygos jiems teikia prasmės, tai, savaime suprantama, skatina tęsti. Čia tokia lyg ir sintezė – kai nori papasakoti ir žinai, kad kiti nori klausyti, sėdi ir pasakoji.

Buvo ilgas laikotarpis, kai nieko nauja negalėjau sukurti. Nuo 2013-ųjų rudens per ketverius metus dienos šviesą išvydo keturi mano romanai, todėl visi nuolat kartoja, kad per tuos metus buvau labai produktyvi. Iš tiesų tiesa yra kiek kitokia – visi tie romanai buvo parašyti dar iki pirmosios knygos išleidimo. Kūrybiškai produktyviausi man buvo 2009-2012 metai. Vėliau prasidėjo su leidyba susiję reikalai, ir naujų tekstų rašymas labai sulėtėjo, net sustojo. Teko daug dirbti prie jau parašytų kūrinių – juos tobulinti, redaguoti, ruošti leidimui – iš tiesų tai irgi svarbi kūrybos dalis, tik kiek kitokia. Išleidus knygas prasideda pristatymų, įvairių renginių, interviu laikotarpis. Mane tai išsekina, išbarsto mintis, todėl parašyti ką nors nauja būna sunku, netgi buvau suabejojusi, ar išvis pavyks ką nors nauja sukurti. Užpernai jau pradėjau naują rankraštį, bet staiga darbas sustojo, ir apie pusantrų metų negalėjau prie jo prisėsti, tiksliau, sėdėdavau dažnai, atsivertusi tekstą pavėpsodavau į eilutes, pataisydavau kokį žodį, parašydavau kelis sakinius naujam skyriui ir vėl užversdavau. Jaučiau, kad trūksta ugnies. Bet nedramatizavau situacijos. Mano įsitikinimu, neverta spausti kūrinio per prievartą, jis turi ateiti natūraliai. Ir galiausiai tai įvyko. Vieną dieną atsiverčiau tekstą ir jau du mėnesius nebegaliu užversti – išrakinėjau viską, kas parašyta, suveržiau struktūrą, ryškiau nubrėžiau visas linijas, o dabar rašau tai, ko dar trūksta. Rašydama nemoku ir nenoriu skubėti, manau, praeis dar nemažai laiko, bet kūrinys jau darosi apčiuopiamas, ir tai džiugina. Tai bus istorija, susijusi su ankstesne mano knyga „Gunda“, ją bus galima skaityti kaip pirmosios tęsinį, tačiau mano tikslas, kad ji galėtų gyventi ir visai savarankišką gyvenimą, nepriklausomai nuo pirmosios, panašiai kaip „Svajonė apie sniegą“ ir „Jos vardas Magija“, kuriose skaitytojai atpažįsta tuos pačius veikėjus, bet nebūtinai skaito jas vieną po kitos, kai kurie perskaito antrąją ir tik tada susidomi tuo, kas nutiko prieš tai. Beje, atrodo, kad tai irgi bus ganėtinai stora knyga, gal net storiausia iš visų, iki šiol parašytų, bet tai manęs nė kiek negąsdina.

 

Ačiū, miela Rūta, už atsakymus! Linkiu Jums kūrybinio įkvėpimo, istorijų, kurias norisi papasakoti, lengvo ir ramaus rašymo, šeimyninės laimės ir visokeriopos sėkmės!