Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją.

Viename interviu autorė sakė, kad geriausias atsiliepimas apie jos knygą yra, jei skaitytojas pasako, kad gerai praleido laiką. Taigi, tikslas, manau, pasiektas: skaitydama tikrai gerai praleidau laiką.

Buvo įdomu, intrigavo, viskas tolygiai ir gražiai susivedė į kulminaciją, kuri, nors ir labai nuspėjama, bet vis tiek privertė nuoširdžiai pergyventi, ryti akimis puslapius ir nekantrauti, kuo gi viskas baigsis. Kaip ir banalūs Holivudo filmai, sukurpti pagal vieną kurpalių vis dar traukia žiūrovus, nors jau filmo pradžioje aišku, kuo jie baigsis, taip ir ši knyga – geras, malonus, neįpareigojantis nei mąstyti, nei vertinti, nei pabaigti skaityti iki galo, kūrinys. Tačiau, nors ir neįpareigojantis, bet sudėliotas taip gerai, kad sakiniai veja vienas kitą, o akys vos spėja paskui juos ir apie nuobodulį net nėra laiko pagalvoti.

Tai istorija apie jauną moterį Klaudiją, kuri sumušta, išprievartauta, smaugta  ir pjaustyta pabėga nuo savo teisėto vyro, nes mano, kad tai vienintelė jos išeitis likti gyvai. Pinigų užtenka tik autobuso bilietui iki Berlyno. Autorė, pati gyvenanti Berlyne, puikiai perteikia savo meilę šiam miestui. Po truputį, nieko apie miestą nežinodama,  Klaudija taip pat įsimyli ir miestą, ir vietinį vyrą, kuris jai tokį Berlyną parodo. Knyga pakeitė ir mano pačios požiūrį į Berlyną, kuriame teko lankytis, bet įspūdis buvo lygiai toks, kaip tiksliai išsireikšta knygos pradžioje: „Atrodė, karas čia baigėsi tik vakar  tiek nešvaros, griuvėsių, statybų aikštelių aplinkui. Išpaišyti metro vagonai, apskurę benamiai ir valkatos šunys, nešvarūs parkai ir gaujos alų plempiančio jaunimo. Išsidarkiusios moterys. Belyčiai žmonės. Ta nesuprantama gatvės mada ir gatvės menas, p. 63.

Šis kūrinys ne tik atskleidė plika akimi nematomą Berlyno grožį, bet puikiai atspindėjo ir kultūrinius skirtumus moterų ir vyrų santykiuose. Klaudija lietuvė, vis dar tikinti princo ant balto žirgo pasaka, laukianti  gynėjo ir riterio, kuris ją apsaugos, apgins, išplėš siaubūnui iš nagų ir dar padės gyventi  tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Už tai ji siūlo save, savo meilę, savo nuolankumą, savo rūpestį, savo kūną, savo pagamintą maistą, prižiūrėtus namus ir vaikus. Tačiau vakaruose šis modelis, akivaizdu, neveikia. Atrodo, autorė tai puikiai supranta:

Norėjo, kad jis dėl jos kovotų, kad ją išgelbėtų, kaip princai pasakose princeses, o jis kuo mandagiausiai atidavė ją pabaisai į rankas. Bet ar ne jo mandagumas ir santūrumas ją patraukė? Ko ji norėjo  kovotojo ar ramybės uosto?p. 274.

Puikiai atskleistas mentalitetų skirtumas, kurį geriausiai, manau, atspindi ši puiki citata:

Juodu fiziškai vienas kitą traukia, nors visai skirtingi, jie užaugę skirtinguose pasauliuose. Tai kas, kad  dabar abi šalys priklauso tai pačiai Europai; jie augo ir brendo tuo metu, kai Europa buvo padalyta priešiška siena. Jis augo turtinguose Vakaruose, drąsiam ir laisvame pasaulyje, kuriame buvo daugiau leidžiama nei draudžiama, jis galėjo keliauti, kalbėti, dirbti ką nori ir kaip nori, galėjo lakstyti po kalnus, atvirai kalbėtis su tėvais ir mokytojais, džiaugtis gyvenimu ir siekti kokių tik nori tikslų. O ji   vargšė rytietė, jos tėvai visą gyvenimą buvo nelaimingi ir pikti, neatsikvepiantys nuo rūpesčių, kur ir kaip ką gauti, sukantys galvą, kaip versis apgailėtino nepritekliaus sąlygomis, kaip ištverti nemėgstamame darbe, kaip sutilpti ankštame bute, kaip užsiauginti daržovių, prisigaudyti žuvų, prisigrybauti ir prisiuogauti žiemai. Būdami paženklinti egzistencinio liūdesio, baimės ir begalinio pykčio visatai antspaudu, kokių vertybių galėjo įdiegti jai, savo dukrai., p. 157.

Švelnus, malonus kūrinys. Viskas surašyta vaizdžiai, sklandžiai, logiškai, suprantamai ir įtraukiančiai. Įvykiai Berlyne vyksta chronologiškai, iš eilės, tačiau laiškai draugei ir prisiminimai leidžia suprasti praeitį. Kulminacija, kai Klaudijos vyras susiranda ją Berlyne (labai nuspėjama), sukuria tikrą įtampą, panašią, kai pagrindinis herojus filme bėga nuo užpuolikų ir visi sulaikę kvapą žiūri, kas bus. Viskas, aišku, baigiasi gerai.

Tokia knyga –  kaip į skonį orentuotas greitas maistas: suvalgei, buvo skanu, maisto medžiagų nedaug, bet pajutai  malonumą. Priskirčiau šią knygą lengvai oro uostų arba kelionių romanų kategorijai. Nors vargu, ar ją atsiversiu dar kartą, bet laikas, kurį praleidau ją skaitydama, man buvo malonus. O jei dar kartą netikėtai atsirasiu Berlyne –   tikrai pažiūrėsiu į jį kitomis akimis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *