Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi Fjūčer

 

Šią knygą skaičiau du kartus. Pirmąjį tik prabėgau akimis ir pajutau skaitymo malonumą, bet ji man pasirodė daug daugiau nei malonus laiko praleidimas, todėl skaičiau ir antrą kartą.

 

18 novelių. Įsivaizdavau, kaip jos rašo tas noveles vienokio ar kitokio įkvėpimo pagautos, skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis. Turi parašiusios po keletą kiekviena, bet nei vienai jų neužtenka knygai.  Susitinka abi viename iš rašytojų vakarėlių ir kažkas pataria, kad sujungtų turimas noveles ir sukurtų bendrą knygą. Jos taip ir padaro, sudeda abi ką turi... ir iš to išeina kone šedevras, nes, pasirodo, sudėtos šalia, jos tuo pačiu metu ir konfrontuoja, ir papildo viena kitą. 

 

Kai kurios jų novelės turi net panašius pavadinimus (jei jų nepakeitė dėl knygos), nors jų turinys visai skirtingas. Kai kuriose veikėjai kartojasi, skaitytoją įtraukia besiformuojantis romano siužetas, žadantis tęstinumą, bet paskui jis nutraukiamas ir įvedama visai kita tema. Kai kur autorės flirtuodamos tarpusavyje veikėjus pasiskolina viena iš kitos (kaip Nekaltutį), kas man pasirodė ypač žavu, privertė net grįžti knygoje ir pasitikslinti, kas gi tą Nekaltutį sukūrė. 

 

Autorės flirtuoja ne tik tarpusavyje, bet ir su skaitytojais. Susidarė įspūdis, kad ši knyga yra pokštas, ką jau kalbėti vien jau apie pavadinimą... Tačiau taip pokštauti ir nebijoti, kad juokas nebus suprastas, gali sau leisti tik patyrusios, pripažintos, daug kontaktų ir pažinčių užmezgusios kūrėjos.  Nors viršelyje atspausdintos nuotraukos rodo, kad pokštauja jos rimtai - ant pirmojo viršelio abiejų žvilgsniai nukreipti giliai į save, į savo kūrybos pasaulį, kviečia atsiversti knygą ir keliauti ten kartu, o ant paskutinio - abiejų akys atsipalaidavusios, jos šiltai bei truputį šelmiškai mums šypsosi, tarsi tardamos, kad visai tai nėra jau taip rimta, kad visa tai yra tik švelnus pokštas.

 

O ir nebaisu juokauti, kai turi tokią puikią vaizduotę, o ja neabejotinai pasižymi abi rašytojos, tačiau skirtingai.

 

Renata rašo apie ateitį. Savo vaizduote ji kuria projekciją nuo ten, ką mano dabar, į ten, kas gali atsitikti po to.   Ji rašo apie vertybes, apie "didelius" ponus, aukštai užkėlusius save ant pjedestalo ir nematančius tikrovės, kietus "veikėjus" . Ji iliustruoja tuščią pasipūtimą  susidūrimais su Mirtimi ar kita aukštesne jėga arba aprašo ateitį, kurioje kičas ir dirbtinumas tampa vertybe.

 

Sintija rašo apie praeitį. Bent jau man susidarė įspūdis, kad jos atspirtis yra praeityje jos pačios išgyventos emocijos, nuo kurių atsispyrusi ji kuria paveikslus. Ji rašo apie jaunas merginas, apie vienišas mamas, apie keistus, kompleksuotus, nesugebančius mylėti vyrus ir moteris.

 

Sintija įsivaizduoja viską emociškai, sapnais, vaizdiniais, jausmais, prisiminimais.

 

Renata kuria projekciją ir perduoda žinutę piešdama personažo portretą, rašydama jo mintis, kurios skaitytojui ir sukuria vaizdą.

 

Sintijos vaizduotė lenda į gylį, į save, o Renatos - į įšorę, į kitus.

 

Sintijos vaizduotės išraiškoje kai kurie momentai man pasirodė tiesiog tobuli. Kai kuriuos sakinius skaičiau po kelis kartus - vis negalėjau atsistebėti, kaip galima tai, ką puikiai įsivaizduoju ir ką jaučiau šimtus kartų, taip tiksliai perteikti žodžiais.  Tai, ką ji prisimena iš savo patirties, vaizduotėje ji atkuria ir dar priduria, o visa tai nupiešia. Žodžiais. 

 

Ji turi neabejotiną talentą, bet... toks įspūdis, kad ji, kaip kokia Sniego Karalienė, jo nekontroliuoja. O nekontroliuojamas talentas leidžia jai įsivažiuoti, žodžiai ją nešte neša, tiesiog skraidina... bet tam, kad sustotų ji įjungia rankinį bėgį. Ir tik tada visa mašina rūkdama ir springdama, dirbtinai, besipriešindama,  sustoja. Susidarė įspūdis, kad  pradėdama ji žino tik maždaug, tik temą apie ką rašys, bet ne teksto struktūrą ir formą.  Ji leidžia sau skristi, bet ir stengiasi sąmoningai valdyti žodį, tarsi talentingas dailininkas teptuką. Nors jos vidus nuo to, ką ji mato ir jaučia tiesiog verda, ji viduje sprogsta nuo emocijų, bet susivaldo ir išreiškia visai tai ramiai, tiksliai ir labai vaizdingai. Tačiau paskui viskas vis tiek truputį išslysta iš rankų ir ji tarsi nutraukia pati save, tą savo talento išraišką žodžiais, bet ne natūraliai, kai jie išsenka, kai viskas pasakyta, kai sklandi pabaiga tiesiog ateina, bet kai pati logiškai nusprendžia, kad jau gana. 

 

Žodžių šedevro vientisumo įspūdį nuslopina užbaigtumo, galutinio stipraus akcento, užriestos uodegėlės, paskutinio smūgio, paskutinio nokauto, net pasakyčiau, SISTEMOS, nebuvimas. Jos piešiami paveikslai tapomi metaforomis kaip gyvi stojasi akyse, ne kartą pagalvojau, kaip tobulai ji tai aprašė, tai, ką puikia galiu įsivaizduoti, nors aprašyti tai žodžiais būtų labai sunku...bet pabaigos nebuvimas tuos momentus palieka momentais ir nesulieja į vieną tobulą kūrinį.

 

Aš galvoju, kad kūrinio pradžia ir pabaiga - svarbiausi. Pradžia turi įtraukti, kad jį apskritai skaitytų, o pabaiga turi palikti įspūdį dar ilgam. Ar ne dėl pabaigos toks populiaru ir įsimintinas tapo "Alchemikas"? Jei tai būtų paprastai papasakota istorija, kurios moralą žino visi, tai ir liktų paprasta istorija, tačiau, kai viskas sudėliota taip įspūdingai, paskutinį smūgį paliekant pabaigai, tai viską keičia ir daro didelį įspūdį.

 

Arba, kaip tobulai pristatyta prezentacija, kurios pranešėjas buvo toks įtikinantis, toks degantis ta žinia, kurią norėjo perduoti, kad visa auditorija juo nejučia ima ir patiki.. bet tik tol, kol pabaigoje jis ištaria tokį pavargusį ir silpną "ačiū..." ir visi staiga supranta, kad viskas, ką girdėjo iki tol, buvo tik vaidyba.

 

Taigi ir Sintijos pabaigos nublankina visą genialų tekstą, ne todėl, kad tai vaidyba, bet todėl, kad tai per daug nuoširdu. Ir nesibaigia.

 

O Renata tuo tarpu ramiausiai sau, pradeda klausimu, užbaigia atsakymu. Pabaigą (panašu), ji būna apgalvojusi iš anksto, jau pradėdama rašyti žino, ką nori pasakyti, todėl pabaigų klausimas jos tekstuose visai neužkliūna.

 

Tačiau, jeigu pagalvoju dabar, kuri novelė pirmoji stotųsi man akyse, visgi tai būtų Sintijos "Prosenelė". Ji užkabino iš karto,  viską, kas tenai aprašyta mačiau savo akimis, ir jos vienintelės pabaiga buvo įspūdinga, tarsi su nuoroda į pačią autorę. Stipru, emocinga, ekspresyvu. Taigi, emociškai man artimesnis Sintijos mikropasaulis, bet struktūriškai, kai autorius jau pradėdamas žino, KĄ NORI PASAKYTI - Renatos.

 

Bet kokiu atveju, jos abi talentingos, tik skirtingai. Sintija (lai neužpyksta, kad nevadinu jos Laura, nes man toks gražus šis vardas, negaliu susilaikyti), panašu,  talentinga iš savęs, ji tai gavo gimdama, gal todėl tai neša ją taip stipriai, o Renatos talentas yra tarsi užgyventas, išdirbtas, išmąstytas...ir racionalus.

 

Pokštas ar ne, bet man ši knyga, kaip besimokančiai rašytojai, davė daug įkvėpimo. Dvi puikios, nuostabios rašytojos. Abi labai talentingos, gražios, originalios ir kūrybingos.