Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Aš ją pasilikau vakaro skaitymams lovoje ir tai yra puiki vieta ir laikas skaityti tokią knygą.

Tai yra Konkordijos Antarovos knyga “Du gyvenimai”

Kodėl du gyvenimai? Todėl, kad joje pasakojama istorija, kaip vienas senas rusų rašytojas, kuris turėjo didį talentą, tačiau niekaip negalėjo suvaldyti savo aistrų, atgimė iš naujo ir tęsia savo dvasinį tobulėjimo kelią. Jis sutinka Mokytojus, kurie turi tokią aukštą energetiką, jog gali skaityti mintis, matyti visą karminę žmogaus liniją, savo meilės jėga nugalėti visus priešus. Rašytojas kartu su Mokytoju atkeliauja į bendruomenę Indijoje, į kurią gali pakliūti tik išrinktieji, kurie:

  1. Išmoko susivaldyti.
  2. Pirmiausia galvoja ne apie save, bet apie kitus
  3. Yra ištikimi savo Mokytojui

Išmokti susivaldyti reiškia nesusierzinti, kas benutiktų. Tai įmanoma tik priėmus vienatinio amžino gyvenimo tobulumo idėją. Neverkti jokiomis sąlygomis, nes ašaros visada yra tik dėl savęs. Nepykti, nesmerkti, nepavydėti, nekritikuoti, nekalbėti apie kitus blogai ar net sarkastiškai. Visiška minčių higiena, kuri nereiškia, kad emocijas reikia stabdyti, jas slėpti, tačiau reiškia, kad jų žmogus neturi, nes…

Jis galvoja apie kitus, ne apie save. Iš tikrųjų galvoja ne apie save, nes kartais žmogus MANO, kad galvoja apie kitus, o iš tikrųjų galvoja apie save. Žmogus, kuris galvoja apie kitus pirmiausia, niekada neįžeis, nepažemins, nesunervins kito, bus geriausias draugas ir patarėjas. Jis sudegina savo “aš”, jo nelieka. O sudeginus savo “aš”, labai nesunku būti…

ištikimam Mokytojui, kuris mato daugiau ir toliau, nei mokinys. Jei Mokytojo sprendimai yra netikėti, mokinys ištikimai jam paklūsta, net negalvodamas apie jokią kritiką ar abejones.

Tačiau įdomiausia, kad Mokytojai yra ne tik didieji dvasiniai vadovai. Mokytojai yra visi žmogaus kelyje sutikti žmonės. “Nei vienas tau ne brolis, nei vienas tau ne draugas, o kiekvienas žmogus yra tavo mokytojas”.

Bendruomenėje visi dirba, nes tik per kasdienį darbą, discipliną įmanomas dvasinis tobulėjimas. Ten intensyviai vyksta mokslo ir meno tiriamieji darbai, labai skatinama ir gerbiama kūryba, ypač muzika. Prie susivaldymo labai svarbi maisto ir rūbų higiena, jie maitinasi kukliai, gyvena švariai, dažnai prausiasi, niekada neišeina susivėlę ar purvinais drabužiais.

Visi bendruomenės nariai gyvena skirtingose pakopose, pirmųjų pakopų nariai net NEMATO namų aukštesnėse pakopose. Todėl bendruomenė nuolat kinta, kylant žmogaus dvasingumui atsiranda naujos, nematytos vietos.

Bendruomenę saugo dideli ir pikti šunys, kurie prižiūri tuos žmones, kurie dar nepasiruošę ten gyventi, tačiau veržte veržiasi iš visų pasaulio kampelių. Jie visi priimami, apgyvendinami, pamaitinami, Mokytojai su jais susitinka, tačiau, jei nesugeba įvykdyti paprastų, visai naujų sau, Mokytojo duotų gyvenimo įžadų, išsiunčiami mokytis į tolimąsias bendruomenes. Ten gyvena ir povai, kuriuose yra įsikūnijusios neūžaugų, kuriuos ištrūko iš tamsos jėgų, sielos.

Žmogus, kuris tampa Mokytoju, tai žmogus, kuris keliuose gyvenimuose jau toli nukeliavo (nes dvasinė kelionė tęsiasi, ji neprasideda vis iš naujo), o šiame gyvenime užkopė į Mokytojo dvasinę pakopą. Savo dvasiniame kelyje jis yra įgavęs savybes, kurios padeda jam padėti kitiems keliauti tuo keliu. Jis yra tik atsidavęs tarnas, skleidžiantis savo meilę ir ištikimybę žmonėms, ištikimas dar aukštesnėms už jį jėgoms. Jis bebaimis, todėl niekas negali jo sužeisti ar jam pakenkti.

Mokytojas yra pusiau Dievas, nes dvasiškai užkopti gali tik tas, kuris mato Dievą kiekviename žmoguje. Tas, kuris ieško Dievo kažkur toli, niekada jo neras, o tas kuris pamato Dievą pačioje netobuliausioje pasaulio būtybėje – eina teisingu keliu. Vienas iš Mokytojų yra Kristus. Mokytojai gali būti daugelyje vietų vienu metu, su mokiniais jie bendrauja mintimis.

Gyvenimas nesibaigia, jis yra amžinas, jis tęsiasi ir po mirties, tik kita forma. Kuo buvai čia, tuo būsi ir ten. Jei dirbsi ir gyvensi taip, kad kurtum gėrį, tave ilgai prisimins žemėje ir gausi savo atpildą kitoje formoje. Jei nedarei to – atgimsi, tačiau tai bus sunkus gyvenimas, su ligomis ir nepritekliais, tam, kad išmoktum savo pamokas. Tarp kitko, labai gražiai ši mintis išreikšta vaikiškame filmuke “Coco”.

Knygos dar nepabaigiau, dar liko virš 200 puslapių, tačiau neskubėsiu. Bent jau kol ją skaitau, ji man labai miela ir skleidžianti šviesą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *