Jolita Herlyn "Trys mano vieninteliai"

2017 11 24


Tai pirmoji Jolitos Herlyn knyga, parašyta po to, kai jos vyras paklausė: "O ką tu žadi nuveikti per artimiausius 20 metų?". Tai nebuvo švelnus klausimas, todėl moteris supyko, atsisėdo ir parašė romaną, kuris iš karto pakliuvo į skaitomiausių dešimtukus.

 

Atrodo, kaip paprasta. Reikėjo tik pykčio žiežirbos ir ji kaip mat įkūrė Jolitos kūrybos laužą. Tačiau, parašyti tokį romaną nėra paprasta. Reikia sukaupti daug gyvenimiškos išminties, įspūdžių, išgyvenimų, emocijų. Jolita, matyt, turi ne vieną to gėrio skrynią, kurias ji ėmė dabar, tik prieš ketverius metus, verti ir rodyti mums jų turtus. Jau šešios skrynios atvertos, šešios Jolitos Herlyn knygos išvydo pasaulį. Neįtikėtinas produktyvumas! Toks produktyvumas rodo, kad autorės skrynios jau seniai buvo pilnos, jos ilgai buvo kupinos idėjų ir talento.

 

Knyga įtraukia akimirksniu. Kodėl? Todėl, kad lengvai skaitosi, todėl, kad parašyta visiems mums aktualia tema - apie meilę. Tiksliau, apie beviltiškas meilės paieškas. Tiksliau, apie meilės iliuzijos vaikymąsi. Dar tiksliau - apie savęs ieškojimą per santykius.

 

Trys meilės istorijos. Visose -  jauna, graži, seksuali klaipėdietė moteris Kamilė ir trys jos vyrai. Visose trijose istorijose moteris vaizduojama naivi, ką tik ištrūkusi iš kalėjimo už geležinės uždangos, mačiusi tik pilkas betono sienas ir tokius pačius veidus, tokia, kuriai ką tik po nepriklausomybės atkūrimo norėjosi "tvarkos tiek išorėje, tiek viduje", kuri  "laukė to, kuris numalšintų begalinį meilės alkį" (10 psl.) kai "viskas, kas atkeliaudavo iš užsienio, a priori turėjo kokybės ženklą." (32 psl.) Kaip visa tai pažįstama!..

 

Pirmoje istorijoje pasakojami santykiai su jordaniečiu Ali, kuris būdamas žymiai vyresnis už pagrindinę heroję, suvaidina princo ant balto žirgo ir kartu prarasto tėvo vaidmenį. Ali privilioja Kamilę "prabanga ir naujo gyvenimo pažadu" (20 psl.). Vieną kartą susitikus Lietuvoje jis pakviečia kartu švęsti Naujųjų metų Stambule, visas išlaidas, be abejo, apmokės jis. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškė toks kelionės pasiūlymas iš "solidaus vyro, advokato, studijas baigusio Serbijoje" (13 psl.) merginai, kuri troško meilės ir prabangaus gyvenimo tokiu metu, kai išvykti į užsienį lietuviškos pajamos buvo "ne ką mažesnė kliūtis už sovietinius draudimus" (35 psl.). Kai puikiai suvokė, kad visą gyvenimą pralindėjus už betoninių sienų "pažintis su Ali - likimo dovanotas bilietas į platųjį pasaulį".  Atsidavusi avantiūrai ir močiutės žodžiams: "Gyvenime gailėjausi tik dėl to, ko neišdrįsau ar nespėjau padaryti, ir niekada nesigailėjau dėl to, ką padariau" (13 psl.), Kamilė sutinka su Ali pasiūlymu, puikiai suprasdama, nors sunkiai sau pripažindama, kad "draugiškas" pakvietimas gali virsti į žmonos arba meilužės medžioklę su perspektyva likti musulmoniškoje šalyje.                          

  

Antroji ir ilgiausia istorija pasakoja apie meilę danui Polui, veiksmas vyksta Klaipėdoje. Polas, gerai išauklėtas, į rėmus įstatytas senos ir orios tautos atstovas suviliotas dailios lietuvaitės visai pameta galvą. Atsiskleidžia ir pasirodo visos neigiamos jo asmenybės pusės - ima stipriai gerti, pirkti prostitučių paslaugas, permiega su geriausiu Kamilės draugu gėjumi, Kamilei pastojus nori, kad ji darytų abortą. Polas kenčia, nes negali pasirinkti tarp dviejų gyvenimų - su ilgamete drauge, su kuria kartu užaugo ir Danijoje turi vaiką, ar Kamile, kuri "yra antroji jo sielos pusė" (164 psl.) ir "vienintelė gyvenime suteikia džiaugsmo" (186 ps.). Ši meilė panaši į liguistą prisirišimą. Kamilė nenori, kad Polas paliktų savo draugę ir vaiką, tačiau daro viską, kad jis liktų su ja. Jie kartu šoka šizofrenišką šokį, kuris įtraukia ir aplinkinius. Polas myli dvi moteris, tačiau jos tokios skirtingos, kad tik sudėjus jas abi į vieną išeitų ideali moteris. Kamilė mylėdama Polą linki jam gero, todėl nenori jo skaudinti ir versti jo palikti šeimą ir dukrą, tačiau tuo pačiu metu yra tarsi užhipnotizuota ir nieko daugiau netrokšta, kaip būti su juo ir kvėpuoti tuo pačiu oru. Meilės trikampis aprašytas labai įtikinamai, skaitant ėmiau justi Kamilės, Polo ir Anos skausmą, tačiau nei karto neapleido mintis, kad Kamilė ir buvo viso šio reginio režisierė, ji išvirė ir maitino juos ta pačia koše, nuo kurios pati žiaukčiojo. Juk ji sąmoningai suviliojo Polą, nors žinojo apie jo šeimą. Polas jai tiesiog patiko ir ji nieko negalvodama jį "susimedžiojo". Polas, būdamas sąžiningas žmogus, taip ir nesugebėjo apsispręsti su kuria moterimi likti. Ana norėjo išsaugoti tėtį dukrai, tačiau tuo pačiu metu nekentė Polo už tai, kokiu jis tapo. O jis tikrai priėjo liepto galą - jo nuotaikos šokinėjo nuo euforinės iki depresinės, vos nepakėlė prieš save rankos. Šis išbandymas jam buvo per sunkus, visa juodoji jo asmenybės pusė staiga tapo labai ryški ir visa tai buvo besąlygiškos Kamilės meilės jam rezultatas. Tačiau liko klausimas, argi tai buvo meilė?...

 

Na, o trečia istorija yra apie santykius su lietuviu Arūnu, kuris būdamas našlys vienas augino paauglį sūnų ir tapo tik įrankiu širdžių ėdikės Kamilės rankose, kuriuo ji stengėsi išmušti Polą iš savo širdies ir galvos. Pavyko. Arūnas buvo švelnus, puikus meilužis ir tikrai ją mylėjo, tačiau Kamilei to neužteko. Pirmai progai pasitaikius ji spruko tolyn.

 

Tolyn...ieškoti naujų nuotykių, naujų vyrų, naujų meilių. Skaitant šią knygą man kažkodėl nuolat galvoje skambėjo kaimo bobutės balsas: "Laksto per bernus, nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito, su vienu pagyvena, paskui su kitu...laikas jau surimtėti mergelei, juk ne pirma jaunystė jau..."

 

Skaitant kirbėjo mintis, ar tik Kamilė nebus ta, kuri naudojasi vyrais dėl jų pinigų. Nors iš tam tikrų požymių taip ir galėtų pasirodyti, tačiau labiau nei pinigų ir prabangos moteris siekė meilės, santykio. Ją vedė nenugalimas noras kam nors priklausyti ir turėti kažką, kuo galėtų rūpintis. Nors pati iki galo nesuprato, kas yra meilė ir ko jai reikia. O nesuprasdama ji griebė, užsimerkusi medžiojo ir vartojo tai, ką jai pasiūlė likimas. Pamačiusi patikusį vyrą ji įdarbindavo visus savo moteriškus kerus, kaip tikra profesionalė jį suviliodavo, pasitelkusi įgimtą švelnumą, atidą ir intelektą... tačiau tai jai neatnešė laimės.

 

Knygos pabaigoje Kamilė pabėga. Išvažiuoja pas tetą į Rio de Žaneirą, ieškoti naujų nuotykių, galbūt naujų vyrų ir naujų meilių. O galbūt ieškoti savęs.

 

Nors niekada apie tai nesusimąsčiau, bet ši knyga man priminė, jog būna tokių moterų, kurios yra tiesiog meilužės. Tokią mintį patvirtina Polo pačioje draugystės pradžioje ištartas sakinys: "...man atrodo, nėra vyro, kuris galėtų tave išlaikyti prie savęs ilgesnį laiką." (90 psl.). Yra moterų, kurios nori nuolat švęsti gyvenimą, kurioms kaip oro reikia to įsimylėjimo jausmo, tų pakilimų ir nuosmukių, nes tik tada jos jaučiasi gyvos. Giliai širdyje Kamilė nenorėjo įsipareigoti nei vienam vyrui, todėl netroško, kad Polas paliktų šeimą. Gal todėl juo ir susižavėjo, nes jis buvo "saugus", jis nenorės pasilikti kartu visą gyvenimą, nes po dviejų metų grįš į Daniją. Nuolatinės paieškos, pergalių adrenalinas ir naujo skonio išbandymas neša medžioklės džiaugsmą. Kamilė yra medžiotoja... Vyrai jai yra tik įrankiai pasiekti tai, ko ji trokšta - avantiūrą ir nuotykius.

 

Kodėl gi ir ne, susivokus, kad taip, tai yra tai, ko aš noriu iš gyvenimo. Blogiau kai moteris, kuri nori tik naujų skonių ir adrenalino, spraudžia save į rėmus ir sako sau, ne, ne jų ji trokšta. Ji tik nori ramaus ir paprasto gyvenimo. Kur tau! Man regis, Kamilė viena iš tokių moterų, kurios apgaudinėja save. Ji sakė sau - man reikia vyro, kuris pažabotų mano pašėlusį būdą. Todėl ji ilgai maitino save iliuzijomis, papuoštomis demonstruojama prabanga, kad Ali ir bus tas vyras, kur uždarys į auksinį rėmelį ir tada ji bus laiminga. Ji sakė sau - man reikia Polo, nes mes su juo tinkame kaip pirštinė prie rankos. Taip, seksas geras, pokalbiai įdomūs, tačiau Polui reikėjo ramaus ir stabilaus gyvenimo, o Kamilė tokio nenorėjo. Todėl ir paliko jį sugriautą ir amžinai nelaimingą. Ji sakė sau - man reikia kito vyro, tiesiog, nesvarbu kokio, kad tik būtų. Tas, kuris kvepia muskatu, tas, kuris padės man pamiršti Polą. Padėjo, tačiau ne tam, kad liktų kartu.

 

Kamilė yra labai realus personažas. Turbūt, kiekviena moteris knygoje aprašomose situacijose atpažins dalelę savęs. Moteris medžiotoja, moteris meilužė, moteris nenorinti niekuo rūpintis ir niekam priklausyti. Tragedija tame, kad ji to nesupranta. Ji nesupranta, kas ji yra. Todėl kenčia pati ir skaudina aplinkinius. Šią vidinę dramą autorė atskleidė tiesiog genialiai. Ir ką gi, norisi Kamilei palinkėti surasti ne dar vieną vyrą, bet save. Nors skamba kaip moralizavimas, tačiau moteris, kuriai gera su savimi, kuri rami būdama be vyro ir nebandydama pati sau įrodyti savo moteriškos vertės, gali pasiekti tikrą laimę. O tada vyras, pats tinkamiausias, būtinai atsiras. Savaime.