Irena Buivydaitė

 "Tikros ir netikros seserys"

Parašė Rasa Sagė, 2018 11 16


Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

 

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Tai buvo labai malonus ir įdomus pokalbis, Irena ne tik atvirai papasakojo apie knygas ir rašymą, bet ir parodė savo knygų archetipus - sąsiuvinius, kuriuose ji prieš daugiau nei dvidešimt metų ėmė kurti savo istorijas.

 

Tačiau rašau apie ją ne dėl to. Taip, šiek tiek šališkai, nes pažįstu šią autorę, tačiau niekas juk negali man pasakyti kokias knygas aprašinėti, o kurių ne, nors skaitau jų labai daug. Šią knygą noriu aprašyti ne dėl autorės, bet dėl pačios knygos. Ji man, kaip nei viena kita skaityta knyga, primena dailiai, kruopščiai ir labai gražiai numegztą mezginį. Žodis po žodžio autorė kuria mezginio raštą, nieko nepamiršdama, nieko nepraleisdama, jei yra viena kilpelė, tai bus ir visa jų eilė, jei bloga akis, tai ji taip pat nebus pavienė, bet turės savo raštą, jei kitos spalvos siūlas, jis būtinai sukurs paveiksliuką arba ornamentą. Kurdama savo kūrinį autorė nei akimirką nepamiršta, kas tai bus - ar megztinis, ar sijonas, ar paltas, ar kepurė. Ji neprisiuva rankovių prie kojinių ir neišmezga kaklo, ten kur turėtų būti megztinio priekis. Viskas gražu, tvarkinga, harmoninga. Spalvota, suderinta. Mezginys ne pilkas, jis turi įvairių spalvų, istorijos intriga išlaikyta iki paskutinės akies. Puikiai, profesionaliai, įdomiai ir harmoningai sumegzta istorija.

 

Apie ką ji? Vėlgi, ta pati situacija - viskas tinka ir harmoningai susilieja į visumą. Knygos viršelyje - moters, apsikabinusios knygą, nuotrauka ir pavadinimas "Tikros ir netikros seserys", tarsi veidrodis tiksliai atspindi tai, apie ką knyga. Ji apie moterį, kuri rado savo mirusios mamos dienoraštį ir sužinojo tikrą savo gyvenimo istoriją. Nuo pirmo iki paskutinio sakinio viskas apie tai, nieko nereikalingo, niekas nevyniojama į vatą. Nieko nelaukiama - nuo pat pirmųjų žodžių skaitytojas įtraukiamas į knygą tarsi į paralelinį, tačiau labai tikrą pasaulį, ir tampa šios istorijos dalimi. Paklausykite tų pirmųjų knygos žodžių:

 

"Kodėl žmogui niekada negana? Ko man dar trūksta, kad bučiau laiminga? Rodos, turiu ir vyrą, ir vaikus, ir neblogą darbą, būstą, gerų draugų, santykiai šeimoje puikūs. Kodėl nusprendžiau rasti gimines, kuriems niekada nereikėjo manęs?"

 

Autorė rašo apie gyvenimą. Ji nedengia realybės skraiste, rašydama kažkur šalia arba pro ją, tačiau jos ir nefotografuoja, išryškindama detales. Ji tapo realybės, kurioje visi skaitytojai gali atpažinti save ir savo artimą, paveikslą. Kuo jos tapymas ypatingas? Jei vienu žodžiu - jis gražus. Nors galbūt toks apibūdinimas skamba nerimtai, tačiau cituojant Albert Camus: "Visi didieji darbai ir visos didžiosios mintys prasideda nuo juokingai menkų dalykų". Grožis traukia kiekvieną sielą. Grožis yra kažkas, kas sukelia malonius jausmus ir geras emocijas, traukia akį ir širdį. Tai akivaizdu, nes gražios Irenos Buivydaitės knygos patinka visiems. Ir man, ir mano mamai, ir kitiems rašytojams, ir dideliam skaitytojų būriui, kurie jos knygas bibliotekose ima dažniausiai. Jau daug metų. Žmogui reikia duonos, žaidimų ir grožio. Visi norime skaityti gražias knygas, nešioti gražiai numegztus, suderintomis spalvomis megztinius. Keista tik, kad jos knygos iki šiol neišverstos į anglų ar kitas kalbas. Manau, kad tokias gražias knygas nori skaityti ne tik lietuviai skaitytojai. Na, o mums pasaulyje pagarsėti savo puikiais autoriais - tik į naudą. Tikėsimės, kad tai nutiks netolimoje ateityje.