Kažkas pasakė, kad nesuprato, ką autoriaus ta knyga norėjo pasakyti.

Aš tai supratau. Labai gerai supratau.

Gera knyga. Tokia, iš kurios galima pasimokyti, ji gali būti pavyzdžiu, siekiamybe, jei nori pats rašyti.

Ši knyga apie tai, kaip olandai (ir ne tik jie, turbūt)  stengiasi būti laimingi.

Niekas te nedrįsta jų laimės išplėšti! Ir sekasi jiems neblogai, juk ne veltui jie yra laikomi ketvirta laimingiausia tauta pasaulyje. Olandijoje privaloma būti laimingu. Tik kokia kaina? Apie tai ir yra ši knyga.

Ši knyga apie toleranciją ir diskriminaciją. Apie vyrų ir moterų santykius.  Apie dirbtinį (laimingą(!) aukštuomenės gyvenimą, kur švyti beveik natūralios šypsenos ir už vakarienę nemirktelint paklojama keturi šimtai eurų.  Apie psichikos ligas, kurios tokios dažnos, tik, ten, (Olandijoje) galbūt dažniau yra identifikuojamos ir todėl gali pasirodyti, kad kas antras jų ten turi ir jos visuomenėje priimamos  kaip norma. Apie vaikus. Apie brolių santykius.

Ir dar daug apie ką, kitas skaitytojas, matyt, įžiūrėtų dar kitus dalykus.

Parašyta labai gerai. Skaitosi taip lengvai, lyg geras pažįstamas tau  kalbėtų neformalioje aplinkoje, psichologiniai aprašymai  man nei karto nepasirodė “perlenkti” ar  dirbtini. Kiekvienas antakio kryptelėjimas, pirštų judesys ar akių išraiška aprašyta taip tiksliai ir laiku, kad galėjau kaip gyvus pamatyti tuos žmones, įsivaizduoti, kaip jie atrodo ir (beveik) kaip mąsto.  Paveikslas atsiskleidžia palaipsniui, iš lėto, puslapis po puslapio, intriga išlaikoma tobulai, nei per daug ištęsta, nei per trumpa, tiesiog tokia, kokios reikia. Tokia, kokia laiko tave prikaustytą prie knygos tol, kol neužverti paskutinio jos puslapio.

Pasakojimo linija ne viena ir jos taip kietai supintos, kad skaityčiau ir antrą kartą, esu beveik įsitikinusi, kad rasčiau ką nors, ko pirmą kartą nepastebėjau ar neįsidėmėjau ir knyga nušvistų dar kitomis spalvomis. Gerus dalykus reikia daryti (mažiausiai) du kartus. 

Pabaiga gal šiek tiek neįspūdinga, bet knygoje iškeltas moralinis klausimas kiekvienam skaitytojui nori nenori palieka dialemą – o ką daryčiau aš ? Visiems tai gali atsitikti, visi mes mylime savo vaikus.    (P.s  aš tai jau žinau, ką aš daryčiau). Vienareikšmio atsakymo nėra, vieni  darytų  vienaip, kiti – kitaip, todėl autorius tą puikiai suvokdamas leido savo veikėjams pasirinkti skirtingus sprendimo būdus… Ir kas iš to išėjo?

Ogi … moterys valdo.

Mamos valdo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *