Dovilė Štuikienė, Ramunė Šuščevičiūtė 

"Prabudimai. Gydančios istorijos"

2017 10 13 

Tikriems žmonėms viskas yra tikra.  

Dovilei tikros yra kitų žmonių istorijos. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Jos gyvenimą lydi "beveik". Beveik paskendau, beveik susirgau, beveik buvau nevaisinga, beveik nepraradau vaikų. Beveik. Jos gyvenimui vykstant ant bedugnės krašto, atspirtis ir tvirtas pagrindas po kojomis tampa kitų žmonių gyvenimai.   

Ramunė pati yra tikra. Skaitydama jos tekstus negalėjau nustoti verkti. Ne todėl, kas jai nutiko, ne todėl, kaip ji apie tai rašo. Nei nutiko kažkas kitokio, ypatingo, nei rašo kažkaip ypatingai. Bet dėl to, kad tai yra taip tikra. Ji ne žmogus, ji angelas. Angelas be sparnų, kaip jai buvo kažkas pasakęs. Prie tokio žmogaus ir kiti tampa šiek tiek angelai. Ji juos nušviečia savo tikrumu ir jie pakyla. Kiti žmonės yra Ramunės sparnai. O daugiau jai nieko nereikia. Ir nieko ji eidama per gyvenimą neišmoko. Tik mylėti. Va, ir dabar, rašau ir ašaros kaupiasi akyse.  

Ši knyga, "Prabudimai. Gydančios istorijos", yra tarsi paveikslas iš dviejų dalių. Griežti ir daugiaspalviai Ramunės potėpiai piešia rėmus ir kitų žmonių istorijų, glaudžiai prilipusių prie jos pačios - šiek tiek virpančių, nedrąsių, bet taip pat įvairiaspalvių. Ir Ramunės abstrakcija - balti, švytintys dažai, vien tik jausmai. Platūs lengvi potėpiai. -Meilė-. Ramunė kalba vien apie meilę ir mylimus žmones, nors jie ją skriaudė. Tačiau jai visi yra nuostabūs. Norisi net susipažinti su tokiais nuostabiais žmonėmis, kuriuos jai teko laimė sutikti. Tačiau nuo tokio noro sulaiko sąmoninga mintis, kad ne žmonės, apie kuriuos ji rašo, ji pati yra nuostabi. Tai todėl ją supa nuostabūs žmonės. Ji kaip žvakė, savo šviesa apšviečianti tamsą. Tamsius kitų, nenuostabių žmonių sielos užkaborius, paversdama juos šviesiais. Visi aplinkui ją tampa šiek tiek šviesesni. Taip pat ir aš. Perskaičiusi šią knygą tapau šviesesnė.

Ši knyga tikrai gydo.